Prekyvietė

 

Lapkričio aktualijos

 

Nukrito lapai, ir obels

Teliko vien tamsus skeletas…

Drabužis žalias – nudėvėtas –

Nuo žemės nebeprisikels.

 

Nunyko gėlės. Susivels

Sidabro guolį voras senas.

Žaltvykslės pelkėse vaidenos,

Bet gruodį šalčiai pasibels

 

Ir sulėtės tėkmė vandens,

Ir filmą rodys nespalvotą –

Kaip lapkritį ant ešafoto

Atves žudikė šio rudens.

 

Tik šaltis pamišky gyvens

Tarytumei pelė aruode…

Žiū: pirmos žvaigždės pasirodė

Ridenti nuo širdies akmens.

 

 

Raudonplaukė rudens mergelė

 

Tos šaltalankio uogos ryškios

It strazdanos ant tavo veido.

Akių kur mėlis kartą leido

Man paskanauti lūpų vyšniom.

 

O ta banga plaukų raudonų

Kaip debesis, žara užlietas,

Ir kvapas tavo – it magnetas.

Esi viena iš milijono,

 

Kuriai pavyko šaltaširdį

Į paskutinę vakarienę

Pakviest ne vyno, o tik pieno

Su bandele. Apgavom mirtį!

 

 

Judumo įvairovė

 

Du naikintuvų spermatozoidai

Bando apsėklint vakaro saulę –

Bergždžias jūsų darbas, brolyčiai,

Ne jūsų nosims karštoji kiaušialąstė.

 

Žinoma, ambicijos yra sveikintinos

Tiek danguje, tiek žemėje,

Bet reiktų žinoti savo ribas:

Ne mes sukūrėme debesų tiramisu,

Ne mums ir dangiški saldėsiai.

 

Tiek tos vakaro filosofijos

Vėsų vakarą šalia garažų…

Laikas judėti į termiškai palankesnę aplinką,

Ten, kur jaukiai šviečia

Kambarinė

TV

Saulė.

 

 

Adventas

 

Aure aure: dabar tamsiausias metų laikas

Ir spalio lietūs pila gruodžio vidury,

Ir alpinistės zylės dar ant sienų laikos,

Besidairydamos pro langą: ką turi?

 

Turiu tiktai mažėjančią mikrobiotą:

Antibiotikams – tas pats, ką nužudyt.

Kažko man pagailėta, o kažko neduota –

Saulėgrąžų organizuosiu ryt poryt.

 

Aure aure: kokia gausa ryškių girliandų,

Čia net daltonikai turėtų neliūdėt,

Tik Marija nėščia sau prieglobsčio neranda,

Nors ėdžios paruoštos. Be dušo ir bidė.

 

 

„ChatGPT“ trieiliai

 

Paklausiau DI: „Ar tu – durnas?“

Atsakė man: „Pats tu – durnas.“

Supratau, kad reikia skaityti knygas.

 

Paklausiau DI: „Ar tekėsi už manęs?“

Atsakė man: „O kiek tu turi pinigų?“

Supratau, kad vedybos – ne man.

 

Paklausiau DI: „Ar tiesoje – stiprybė?“

Atsakė man: „Eik į džymą!“

Supratau, kad neisiu.

 

Paklausiau DI: „Ar matricoje yra koldūnų?“

Atsakė man: „Yra. Taigi tu:

Išorėj – tešla, viduj – mėsa.“

 

Paklausiau DI: „Kas daro mane žmogumi?“

Atsakė man: „Gebėjimas CAPTCHA vaizde

Atrinkti visus šviesoforus.“

 

Paklausiau DI: „Ar banalios erudicijos požiūriu

Turiu teisę ignoruoti paradoksalių emocijų tendenciją?“

Atsakė man: „Pats tu – durnas.“

 

 

Triukšmo prokrastinacija

 

Pro vieną ausį įeina miesto triukšmas,

Pro kitą išeina pragaro siera.

Kuo didesnis triukšmas,

Tuo daugiau galimybių

Pradėti degtukų gamybą.

 

Vargas triukšmingajam miestui,

Kuris greit bus ugnimi apvalytas,

O nusėdus paskutiniam pelenui

Ir išblėsus paskutinei žarijai

Abiejose ausyse suspengs tyla –

Tarsi rimbo kirtis, pabaidęs širdį,

Tarsi smūgis į saulės rezginį,

Aptemdęs regėjimą…

 

Vargas triukšmingajam padarui,

Bijančiam tylos,

Nes ši tyla –

Ne prieš audrą.

 

 

Pirmasis sniegas

 

Šaltoji medvilnė nuklojo

Žaliuosius žiemkenčių pūkus

Ir snaudulys apims taikus

Šunėką, kur prieš snygį lojo.

 

Pilkajam patale aukštybių

Vos švyti saulės kamuolys.

Pelėnas gūžtą pravalys,

Pelus nuo grūdo atsignybęs.

 

Ir stirnos subinė baltoji –

Vilties taškelis pamiškėj –

Primins, kad šičia atėjai

Trumpam. Gal tik iki rytojaus.

 

 

Vis abejoju, ar bus pasaulio pabaiga

 

Teigiama: esą blogis, pasipriešinęs Dieviškajam gėriui,

Buvo nutrenktas Pragaruosna.

Anot nepatvirtintų šaltinių, ten tvyro karštis,

Sieros kvapas ir girdisi nepaliaujamas dantų griežimas.

O jei vyksta kažkas nepaliaujamo,

Tiekimo grandinė turi veikti be sutrikimų.

 

Pasvarstykime: jei visos pasaulio sielos

Vienu ypu būtų išlaisvintos iš savo kūnų,

Jų tiekimas Rojui ir Pragarui staiga baigtųsi.

 

Gal Dieviškajam gėriui tai ir tiktų,

Nes galima būtų iš naujo lipdyti

Kitokią civilizaciją – kad ir dvasingų meškėnų,

Nes jie turi į rankas panašias priekines letenas,

Beribį smalsumą ir neįtikėtiną

Gebėjimą prisitaikyti – visus būtinus atributus

Protingai būtybei rastis, bet blogiui

Vargu bau patiktų baigtinis

Amžinoms kančioms pasmerktųjų skaičius…

 

Nes juk yra pasakyta: kaip danguje, taip ir žemėje.

O po žeme? Tuo labiau!

 

 

Prekyvietė

 

Užgrojo dieviški prekystalių obojai

 Antanas A. Jonynas

 

Užgrojo dieviški prekystalių obojai,

Išpūtę tetradrachmą sidabrinę.

Ir Gabrielius žinią šuneliu išlojo

Apie šeimyną, Dievą ir Tėvynę.

 

Tai – neparduodama, todėl palik rytojui,

Girdėjau gandą: sielos kursas krenta!

Rytoj keliauki pasitart su nelabuoju –

Jis paklusniems mokėt ketina rentą.

 

Pasaulis keičiasi, todėl žmogus abuojas

Sušluoja nuodėmes į sielos kertę.

O už prekystalio tik kūdikis darbuojas

Ir cherubinams trupinių paberti

 

Jis nepamiršta. Gi paikiems karveliams rojaus –

Ne šeštas kartas apie kojas trintis.

Atėjo vakaras. Obojai tebegrojo.

Ir nyko nuodėmės – it sunkios mintys.

 

 

Dvimpenktų Kalėdos

 

Kvapnioji mandarino luoba

Jau paskleidė Kalėdų kvapą,

Reklamos ekranėly vapa:

„Už muštą nemuštus du duoda!“

 

Ir eglės papuoštas miruolis

Vidur aikštės iš lėto byra,

O moterys, vaikai ir vyrai

Ratus aplinkui suka uoliai.

 

Tik vartos savo šaltam guoly

Benamis, utėlėm apėjęs,

Ir kraipo galvą Atpirkėjas:

Kasmet tas pats – kažkam meduoliai,

 

Kažkam vėl nepavalgius bloga,

Tačiau šiame mieste empatų

Su žiburiu dienom nemato

Net angelai. Gal nieko blogo?