žiūriu į daugybę tuščių ikonų, ar jos verias, ar man čia sklaidytis jau laikas – gal jau laikas – jau virpa viduj mažytės mandalos, o kai sakau „gal jau laikas“, nustoja virpėt ir tada jos namas yra, todėl – ne laikas. dar ne laikas.

aidas nuo molo dar nesuriškit man kojų lyg suskilusių irklų pamažu plukdau save gulintį laivo dugne staugia vėjo plėšomos žiotys irkščia virš galvos prakiurę paukščių pilvai

Kijevas (druskinė) Rūką perveria medinių cerkvių bokštai Rugsėjo pirmoji Kijevo priemiesčiuose Palei kelią suboluoja bantas, dvigubai didesnis nei pirmokės galva Su pasiskolintais vaikais prašančios išmaldos čigonės iš po sulopytų sijonų švysčioja rožinėm kojinaitėm, apsilupinėjusiu laku padengti pardavėjų nagai, ledų vežimėlis su išblukusiomis baltomis meškomis reklamoje,

istorija apie angelą-vabzdį angelas, tapęs vabzdžiu, nenustoja būt angelu, plytinės sienos išsaugo viską, išskyrus treles

Įsidūriau į antspaudo nuolaužą Tik nemėgink vėl pasakoti apie tą garą, Ropojantį tavo celės lubomis, Jau kuris laikas bandantį Neleistinai suartėti su cigaretės dūmu…