Antžmogis
Antžmogis
jei turėčiau kojas
bėgčiau eikliai ir greitai
tarsi Odisėjas
išvengęs sirenų vilionių
jei turėčiau rankas
ridenčiau akmenį į kalną
tarsi Sizifas
per amžius amžinuosius
jei turėčiau galvą
būčiau po saule išminčiumi
tarsi Konfucijus
nemėgęs pasakų ir velnių
jei turėčiau plaučius
pūsčiau šiaurės ragą
tarsi Heimdalas
skelbdamas apokalipsę
jei turėčiau širdį
apdalinčiau visus vaisingumu
tarsi Afroditė
per bakchanalijas
jei turėčiau sparnus
skrisčiau kaip paukštis
tarsi Ikaras
link saulės auros
o varge
deja deja
neturiu
nei kojų
anei rankų
nei galvos
anei plaučių
nei širdies
anei sparnų
esu
pradžių pradžia
mokša
Sobieskis
viešėdamas buvusios
Abiejų Tautų Respublikos
Žečpospolitos
Lenkijos dalyje
neišvengiau klausimo
apie savo kilmę
esu kilęs
iš Klaipėdos
sovietmečio eros pabaigos
toliau šaknys keliauja
Kuršo kraštu į šiaurę
palei smėlio juostą
kol pasiekia vietovę
kur galima lenkti
Lenkimus
tada juda pietuosna
link Dzialdovo
Žečpospolitoje
prieš Pranciškaus Ferdinando
egzekuciją
tuomet link Ravičiaus
Tautų pavasario metu
toliau ing Krokuvą
prieš pirmąjį ATR padalijimą
kol pagaliau
pasiekia Varšuvą
Jokūbo Liudviko tėvą
Lietuvos didįjį kunigaikštį
Lenkijos karalių
Joną Sobieskį
Ne
atidaryti
duris
dangaus skliautai
suskliaučia
šešėlių skląsčius
juk buvo
sakyta
ne kartą rašyta
kalta į galvą
ne
atidaryti
duris
pašaliniam skersvėjui
trobesio prieangyje
krečiančiam lapus
ne
nenuoramai kaimynui
džiuginančiam nusivylusią motiną
peilio galandimu
atidaryti
pūgos ornamentams
susisukusiems skaisčiai
asloje viduryje
duris
vasaros karščiui
po obelimi nurenginėjančiam
iki besiūlės
ne atidaryti
žiemos speigui
viliojančiam židinio
spingsule ir vynu
atidaryti duris
paskutiniam
mauro atodūsiui
akies skylutėje
ne
atidaryti
duris
prieangyje
motiną
skaisčiai
nurenginėjančiam
židinio
atodūsiui
Gretos Ciūnytės nuotrauka
Senelių pasaka
sodybos spintoje
ant aukšto
naftalinu nedvelkia
ten galima rasti
kandžių paliktą
močiutės suknelių rinkinį
pabiras gotiškas raides
skiaučių smulkmėje
pajudinus knygas
skeletą kampe
stambaus ešerio
be keleto ašakų
senelio tarpukario
lietuvišką milinę
su viena skyle
kairėje
prie Vyčio Kryžiaus
ordino
senelės vilnonių megztinių
šalikų pirštinių kepurių
pėdsakus stalčiuje
skruzdėlyno
numintą taką
nuo šimtametės liepos
link sudužusios medaus puodynės
piligriminių
tarakonų gūžtą
tvirtai palikusią
pramonės revoliucijos
užnugarį
ar galėtų daugiau
apsakyti senelių
žodžiai
dulkėtame
kelyje
Užsklanda
kyla rauda
nuo žemės
prasimuša
pro miglos apklotą
laviruoja
nuožulnios pastogės
atbrailomis
sujudina
ąžuolo lapus
eglių pušų spyglius
atsispindi debesynuos
ir grįžta
su trenksmu
per kūno galią
nutraukia galūnes
violončelei su kontrabosu
perskelia būgno
kvėpavimo takus
sujaukia
orkestro repertuarą
rotondoje
Veltėdis
iš auditorijos
pasigirdo klausimų lava
ar moki pakeisti rozetę
elektros jungiklį
ar moki sutaisyti skrudintuvę
elektrinį virdulį
ar moki išgydyti prostatą
plaučių vėžį
ar moki išoperuoti auglį
įsisenėjusią anginą
ar moki valdyti sraigtasparnį
povandeninį laivą
ar moki pakeisti pasaulį
užuot stebeilijęs į minią
esi nemokša
ir nesigink
joks aukščiausiasis teismas
tavęs neišteisins
visi kurie moka rašyti
rašytojai
ne visi kurie moka skraidyti
lakūnai
eik dirbti
užuot čia sapaliojęs
apokalipsė neateis
jei tu neberašysi
jeigu nutilsi amžiams
niekas tavęs nepasiges
nes pasauliui nereikia
bėdžių veltėdžių
visokio plauko
ir kailio valkatų
pasiimk kirvį plaktuką
kastuvą arba lituoklį
ir eiki dirbti
užuot smaukęs tą
mikrofoną
tauzijęs niekus
žemė vis tiek nesustos
suktis apie savo ašį
saulė švies dar ilgai
pakaks
lingvistinių
veltėdžių
Kalta orchidėja
dirvonuojančioj pievoj
priskyniau gėlių
mylimajai
lubinų rugiagėlių
gegužraibių vilkdalgių
naktižiedžių vingiorykščių
tik kuri iš jų
kuri
na dar ramunėlę
ar dobilą
atskirčiau puokštėje
visa kita
gūdus miškas
kaip dovanosiu nežinodamas
gėlių vardų
dar pamiršęs
mylimosios pavadinimą
kas man trukdė
mokytis ir išmokti
botanikos
organinės chemijos
orchidėja
ant mokytojos stalo
