Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Samurajų mirties ritualas

Sepuku – žmogus, t. y. karys, aristokratas, turėjo parašyti eilėraštį ir ramiai persipjauti pilvą.
Tikėta, kad žmogaus siela gyvena pilve.

Sapnų galia

Vienas Japonijos imperatorių buvo kilęs iš valstiečių. Jis tikėjo turįs ypatingą ženklą ir pats prasiskynė sau kelią į sostą.
Esą jo motina sapnavusi tokį sapną: gimstant sūnui kambary tvyrojusią tamsą nutvieskė auksinė šviesa…
Viskas. Jeigu teisingai užrašau, šio imperatoriaus vardas buvo Hidejošis.
Dar viena ypatybė: tik 60 metų sulaukęs Hidejošis susilaukė sūnaus. Tada (prieš savo mirtį) šis valdovas įsakė nužudyti posūnį (šis būtų buvęs paveldėtojas), o vėliau liepė išžudyti ir visą posūnio šeimą.

• • Krentu kaip rasa,
    Išgaruoju kaip lašas,
    Netgi Osaka (tvirtovė) atrodo kaip sapnas.

Tai priešmirtinis Hidejošio eilėraštis.

Galvos

Senovės japonų karo šūkis:
– Yra tik du būdai palikti šį mūšio lauką. Arba su priešo galva rankoj, arba netekus savo galvos…
Po mūšio nukirstos priešų galvos būdavo sunešamos į tvirtovę, ir ten esančios moterys turėdavo miegoti šalia dvokiančių galvų…

Budistinė atgaila

Imperatorius, kuris savo klastą atpirko 10 000 kartų užrašydamas Budos vardą drobėje…

Rugpjūčio 8, trečiadienis

Imperatorius Vespasianas

Buvo prastesnės kilmės nei kiti Romos valdovai. Valdžią pasiėmė pats. Trumpakojis, kresnas ir nuolat įsitempusiu veidu. Mėgo humorą. Sykį pasikvietė juokdarį ir paprašė, kad šis jį prajuokintų.
Juokdarys tarė:
– Mielai, tik tada, kai jūs baigsite tuštintis!
Vespasianas tikrai prasijuokė.

Juvenalis

Žymiausias to meto humoristas. Apie jį buvo sakoma, kad jis juokiasi iš visko, kas juda… Išjuokdamas kitus, jis kūrė teigiamą savo įvaizdį.
Teigiamiausią!

Vezuvijaus prasiveržimas

Rugpjūčio mėnesį (I a.). Priešais Neapolio įlanką. Tamsūs prasiveržę debesys buvo panašūs į pinijas. Diena tapo tamsesnė už naktį. Netrukus ėmė kristi akmenys ir pemzos gabalėliai… 17-mečio Plinijaus dėdė, nusiyręs nuraminti giminaičio, paprašė išsimaudyti ir atsigulė. Tamsa užgulė kiemą, visur dvokė siera… Dėdė atsikėlė, paprašė atsigerti ir susmuko. Saulė prasimušė tik į trečią dieną.

Plinijus Jaunesnysis

Gyveno tirono Domiciano laikais. Kėlė problemą, kaip išgyventi visuotinės neteisybės laikais, neprarandant ir neatsisakant savųjų vertybių, o sykiu prisitaikyti ir kopti karjeros laiptais.
Atrodo, kad jam tai pavyko. 96 m. Roma dar sykį atsisakė despoto – Domicianas buvo nužudytas.
Valdžia tada priklausė nuo karinės galios.
(Kada ji nuo to nepriklausė?)
Šimtmečių sandūroje Plinijus Jaunesnysis pasiekė savo tikslą valdant naujam imperatoriui – Trajanui.
Europa tebegyvena ano meto įvaizdžiais, t. y. I šimtmečio stereotipais. Žmonės gali susivienyti – skirtingų rasių, tautų, kultūrų, bet tik siekdami vieno tikslo. Kitur jie išlieka skirtingi.
Šis Plinijus, kaip ir jo pirmtakai, manė, kad gėriui lemta nugalėti.

Rugpjūčio 9, ketvirtadienis

Nusikaltimų psichologija

Žmonės dažnai baiminasi pranešti apie nusikaltimą vien dėl to, kad netaptų… pirmaisiais įtariamaisiais.
Aš vis negaliu pamiršti laidos, kur moteris pasakojo apie savo dingusią dukrą. Kai pranešė policijai, ta atvažiavo, jinai kasė daržą. Policininkai pirmiausia puolė rausti ir perkasė – viską ligi grumsto…
O gal slėpei nusikaltimo pėdsaką?

Rugpjūčio 10, penktadienis

Iš Kaco dirbtuvės

Andai ten atėjo Petras su draugu, Linas – iš viso trys. Gėrė raudonąjį vyną. Petras po kurio laiko sako:
– Aš tai Leninas…
Anas svečias žiūri, Petras išeina. Svečias klausia:
– Ar šitas tikrai Leninas?
Linas:
– Klausyk, ką jis šneka!
Svečias (apsidžiaugęs):
– Tikras Leninas tai aš…

Pitagorininkas

Visi stengėsi išskaičiuoti vadinamąjį pi skaičių.
Atėjo vienas jaunuolis ir ėmė žerti skaičius. Dainuodamas kaip maldą, maždaug:
– Vienas dvidešimt šeši, trys septyniasdešimt vienas…
Visi klausė ausis ištempę, kompiuteriai registravo skaičius.
– Turi išeiti žydintis kaštonas. Iš skaičių.
Baigė dainuoti, tada patikrino įrašą – viskas puikiai… Centre pakeitė skaičių ir paleido įrašą. Iki pakeitimo žmogus klausė, ten, kur pakeista (norėjo jį patikrinti!), žmogus labai sutriko, nutaisė rūgščią miną.
Tikrintojai:
– Kas yr? Klaida?
Žmogus:
– Ne. Labai neskanu.
P. S. Yra literatūros teorija (apie skaitymą): skaitoma, nes skanu… Pasitaiko žmonių, kuriems sakinys, stilius tikrinamas „skoniu“. Kaip koks maistelis. Viena skanu, kita – spjauna…

Žmonės. Vasilijus Pachomovas

Užrašiau kelis žodžius todėl, kad šįryt (ar vakar) iš suverstos knygų kupetos išniro jo rankraštis rusų k. „Srezy“ (nuopjovos, nuokarpos). Sykiu studijavom, gyvenom bendrabuty. Buvo kilęs iš Sartų apylinkių rusų sentikių. Šviesbruvis, mėlynakis. Studijavo rusų kalbą ir literatūrą, rašė l. trumpus, suglaustus ar suspaustus eilėraščius. Spausdinosi „Taryb. studente“ (daugelis ten pradėjo).
Jo tėvai ir seneliai gyveno tose giriose, kur kitados būta ir A. Drazdausko, ir A. Vienažindžio. Po sukilimų aukštaičiai buvo tremiami į Samaros kraštą, o į čia – sentikiai iš Rusijos šiaurės…
Po daugelio metų vienuolyno koridoriuje (kur prieš karą patyrė regėjimų vienuolė Faustina) išniro prieš mane džiūsna vyriškis:
– Nepažįsti?
– Ne…
– Aš Vasilijus, Pachomovas… Noriu, kad perskaitytum rankraštį.
Įteikė man segtuvą ir – vėl nuniro. Kaži ar begyvas?
(Aš visuomet žinojau, kad siekti tobulybės – pražūtingas įprotis; J. I.)

Aborigenų džiaugsmui

Šiandien ir vėl prisiminiau, kaip smagu būdavę prieš 20–25 metus gauti iš tėviškėn atvykusių paviešėti kramtomosios gumos, tirpios kavos, senų kalendorių (egzotiškos nuotraukos), atliekamų rūbelių…
Ir dar, ir dar!
Anie tempdavo viską, kas atlikę, o mes dėkodavom neatsidėkodami. Taip įprato žiūrėti į mus iš aukšto.
Viskas pas juos buvo „geriau“ – batai, džinsai, trintukai, pieštukai… Ir jie patys penkiom galvom „talentingesni“!
Kur jau čia aborigenams…

Iš vieno pavasario

• • 
    Tos gudobelės, – jos netruks pražysti,
    Ir vasara, ir upė bus žalia.
    Tiek daug išėjusių į Niekio karalystę, –
    Tokia dalia, tokia žmonių dalia!

Boba

Čia tai jau išties! Tegu moterys nepyksta, – visi kaimynai eina iš galvos. Nužiūri ir skundžia, reikia nereikia – vis vien.
Paskui l. stebisi:
– Kodėl valdžia nieko nedaro! Tiek kartų sakiau, rašiau, skambinau.
Yra žmonių, kurie stačiai sukurti „tvarkai daryti“.

Dainos

Jeigu jūsų namuose įjungtas radijas, jeigu klausotės įvairių stočių… Greit ausys užregistruos, kad didžiuma naujų „lietuviškų“ dainų turi angliškus (ar kitakalbius) atitikmenis. Melodijos pyškinamos be skrupulų. Svarbu pritaikyti žodžius, ir jau „mano“!..

Tai, ką atsimenu

• • 
    O teiskite teisingai, teisiantieji žemę!

Tai iš „Rojaus“, bene XVIII g.

• • • • • • • (91 tercina)

        Qui iudicatis terram!

    Diligite iustitiam…

Grimasos

Pusmėnulio šviesoj ant šiurkščių medinių grindų mačiau nuožmius vyrus, žerglojančius per lavonus su atlaužtais revolverių gaidukais.
Ir dar mačiau – storkulšes, putlias moteris, patogiai krizenančias ir atsikesnojusias prieš tuos žudikus.
– Tatai yra pasaulis, – šnipštelėjo man žilabarzdis, suklupęs areštinės kamputy.

Rugpjūčio 11, šeštadienis

Tam tikri žmonės

Nuolat linkę pasityčioti iš menininkų. Mat šie (J. I. žodžiais) „atkakliai ar net išdidžiai teigia, jog jų asmeninė pasaulio vizija pranašesnė“.
Tie, kurie neįsitvirtina kūryboje arba jaučia savo netalentingumą, metasi kenkti bet kam – į kairę ir į dešinę…

Dabar, kai prisimenu

Eilutės iš G. Traklio:

• • • • • • • • • • (iš „Valandų giesmės“)

    (…) O, koks rimtas tarsi hiacintų prietemos veidas.
    Versmė žydra tau palei kojas, paslaptinga tavo burnos tyla,
    Aptemdyta miegančių lūpų, tamsaus saulėgrąžų aukso.
    Tavo vokai, nuo aguonų apsunkę, tyliai sapnuoja prie mano kaktos.

Versdamas nežinojau, kad daug kur jo eilėse vaizdinija iš nuodėmingo ryšio su seseria… O ir iš opijaus sužadintų vizijų.
Svarbu buvo poezija, aistringas kalbėjimas, kaltės ir atgailos suvokimas. Iš tų dienų (apie 1968–1970 metus), kai pradėjau versti, įstrigo galvon bene dvi eilutės: „Po raudonais ąžuolais / Du žvėrys sumaišė savąjį kraują…“
Rugsėjį išties ąžuolai būna raudoni. Ir Belmonte, ir Zalcburgo priekalnėse.