Miestas ir liūdesys

LAIMANTAS JONUŠYS

Orhan Pamuk. Stambulas: prisiminimai ir miestas.
Iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė. V.: Tyto alba, 2009. 485 p.

Pirmas knygos skyrius pavadintas „Kitas Orhanas“ – autorius vaikystėje įsivaizduodavo kitą save, kitur būvantį; ir tas alternatyvios pasaulio ir savęs vizijos motyvas netiesiogiai persmelkia visą knygą, bent jau ta prasme, kad rašytojas daugybę jam žinomų Stambulo vaizdinių, aprašymų apgyvendina savo unikalioje, savais pilkų atspalvių dažais nulietoje ir tik intymiais išgyvenimais nuspalvintoje drobėje. To pagrindas yra gebėjimas stebėtis: „Kažkada ir jie [suaugusieji] žinojo, kad šiame pasaulyje egzistuoja kitas – slaptas – pasaulis, bet paskui prarado gebėjimą stebėtis ir kurti fantazijas.“ (42)

Čia mes matome du portretus – Stambulo paveikslą ir autoriaus autoportretą (daugiausia vaikystės ir „menininko jaunų dienų“), jie abu nuolat persikloja įdomiomis dermėmis. Miesto pilkuma ir irimas perteikti gausybe nespalvotų nuotraukų (kurių daugelis yra nuostabios savo urbanistinio nuosmukio melancholija), ir tai daug kartų akcentuota pačiame tekste: miesto grožis čia yra ne spindesys, o viską persmelkiantis „žlugimo ir netekties jausmas“ (64), kur „viskas [...] neišbaigta, klaidinga ir netobula“ (420). Ir Pamukas čia iš praeities gelmės, iš XIX a. vidurio, prisikviečia griuvėsių romantikos sąjungininką, garsų prancūzų rašytoją: „Gautier atkreipė dėmesį į niūrius sutrūnijusius namus, akmenines sienas, tuščias gatves ir kapinėse išsikerojusius platanus, nes jie jam, kaip ir man, atrodė gražūs [kursyvas mano – L. J.].“ (306)

Suvokti tą daugmaž objektyvų pagrindą, tą gatavą miesto drobę, ant kurios autorius tapo savo palimpsestą, nesunku: tai yra ir pačios naujausiųjų laikų Turkijos dilema, be kita ko, įtaigiai paminėta ir anksčiau lietuviškai pasirodžiusiame Pamuko romane „Juodoji knyga“. Tai yra plyšys ir blaškymasis jame – tarp Rytų ir Vakarų, tarp musulmoniškosios vakarų Azijos ir modernios Europos. Žlugus Osmanų imperijai, Turkijos Respublikos oficialia politika tapo (šioje knygoje daug kartų minimas) „europizavimas“. Pamukas, ir išsiauklėjimu bei išsilavinimu, ir nuostata į asmens laisvę bei asmeninį apsisprendimą būdamas visiškai europietiško sukirpimo žmogus, vis dėlto suvokia, koks gali būti trumparegiškas senosios kultūros griovimas (ypač estetiniu požiūriu): „Prislėgti ir apimti kaltės jausmo mes troškome, kad didžiosios kultūros ir civilizacijos palikimas, kurio buvome neverti, kuo greičiau išnyktų nuo žemės paviršiaus ir jo vietoje Stambule galėtume pastatyti blyškią ir skurdžią antrarūšę Vakarų civilizacijos kopiją.“ (284) O juk „Stambulas nepanašus į jokį Vakarų miestą: jame tvyranti suirutė, anarchija, daugiasluoksnis keistumas ir netvarka netiko jokiai įprastai klasifikacijai“ (229).

Miesto degradacijos vaizdai kaip dvasinės negalios požymis – negalios, iš kurios gali rastis naujas, kerintis reginys. „Viskas čia susidėvėję, suklerę ir pasenę“, – teigiama knygoje, ir kaip du lašus primena Vilniaus sovietinių dešimtmečių padėtį pastebėjimas apie „plikas kalvas, šlaitus ir klonius, kurie vėliau per keturiasdešimt metų buvo apstatyti atgrasiais blokiniais daugiabučiais ir prie jų taip priprato akys, kad ir pamiršau, jog kažkada jų čia nė nebuvo“ (95).

Tapybiškas irimas

Tačiau įspūdingiausia šioje knygoje yra autoriaus asmeninė regėjimo prizmė, kurios svarbiausioji plotmė – liūdesys. Jis gali būti grynai asmeninis: „Staiga per patį linksmybių įkarštį į mane pūstelėdavo liūdesio vėjas, viską apversdamas aukštyn kojomis, ir tetrokšdavau vieno – pareiti namo, užsidaryti savo kambaryje, įsisprausti į nematomą kampelį, pasinerti į savo tamsą.“ (422)

Bet kur kas dažniau autoriaus talento jėga knygą persmelkia tai, ką jis vadina į miesto „dvasią įsismelkusiu liūdesiu“ (127), o čia viskas neatplėšiamai susiję su Stambulo gyventojo dvasine būsena, ir Pamukas nuostabiai įsijaustu dekadentiniu skrydžiu piešia svaigiai melancholišką miesto paveikslą, kuris virsta įspūdinga literatūrine vizija:

[...] netvarka, grūstis ir triukšmas, be kurių Stambulas nebūtų Stambulas, – visa tai byloja ne tiek apie miesto trūkumus, kiek apie mūsų gyvenimų, mūsų sielų nykumą ir skurdą. Tarytum šis miestas – man skirta pelnyta bausmė, o aš – jį teršianti būtybė. Tirštas liūdesys iš miesto persilieja į mane, iš manęs – į miestą, ir jaučiu, kad nieko negaliu pakeisti: gatvės ir skersgatviai šnabžda, kad aš – kaip ir miestas – gyvas numirėlis, kvėpuojantis lavonas, vargšas nelaimėlis, pasmerktas purvinai pražūčiai. (416)

O juk „žlugimo ir netekties jausmas“ miestui suteikia nepakartojamo tapybiškumo, kurį Pamukas, pats jaunystėje svajojęs tapti dailininku, be to, studijavęs architektūrą, nusako nepaprastai jautriai bei įtaigiai ir mums Vilniuje pažįstamą griuvėsių romantiką perteikia motyvuotu fantastinio regėjimo kampu:

Anot Ruskino, pastato grožis įgauna tapybiškumo tik praėjus šimtmečiams, kada jį apraizgo vijokliai, o sienų plyšiuose suveši žolė [...]. Jeigu pastatas, į kurį žiūrime, mums sukelia architekto planuotą įspūdį – jame nėra nieko tapybiška: vaizdingumo jis įgauna tik tuomet, kai į jį pažvelgiame netikėtu rakursu ir pastebime atsitiktines laiko įspaustas grožio žymes.

Tatai aiškinama 338 puslapyje, o to paties atvarto dešiniame puslapyje – nuotrauka, kurioje neįtikėtino aukščio siena su dviaukštėmis arkomis, daugiau viršuje nei apačioje suvešėjusiais vijokliais ir ant šio stogo stovinčiomis mažytėmis žmonių figūrėlėmis.

Teksto jausmas

Gražiai imponuoja tai, kad autorius nevengia parodyti savo jausmų – ir kalbėdamas apie vaikystės bei jaunystės išgyvenimus šeimoje, ir apie „Stambulo meną“ (prisimenant Mikalojaus Vorobjovo „Vilniaus meną“, kur nėra asmeninių išgyvenimų, bet yra intensyvus autoriaus įsijautimas į Vilniaus architektūros lobius). XIX a. Stambulą, kaip aiškinama šioje knygoje, įamžino tik Vakarų dailininkai, ir tie „dieviški vaizdai“ Pamukui išliko kaip „gyvenimo pagrindas“:

Apimtas to paties jausmo, kai graudulys susipina su laime, paveiksluose atrandu kai kurias iki šių dienų nepakitusias detales, į kurias gali atkreipti dėmesį tik gerai pažįstantis Bosforą žmogus, ir pajuntu, kad šie vaizdai, tarytum išnirę iš amžinojo rojaus, tampa mano dabartinio gyvenimo dalimi. (95–96)

Ir čia, kaip ir kiekvienas talentingas autorius, kalbėdamas apie savo gimtinės nostalgišką grožį, jis pranoksta vietos ypatybes, prabyla pastabaus kūrėjo balsu, universaliu, visuotiniu – štai vienoje (knygoje taip pat reprodukuotoje) XIX a. pirmos pusės graviūroje žavisi „ant mėnulio užslenkančiais debesimis, tarytum prigesinančiais šviesą prieš nusikaltimą“ (67).

Knyga suskirstyta į teminius skyrius, kurių motyvai daug kur atsikartoja, o kai kurie iš tų skyrių (pvz., „Juoda ir balta“, „Piešiu Stambulą“ ir kiti) gali funkcionuoti savarankiškai kaip aukščiausio lygio literatūrinės esė. Kiek dar daug visko yra šioje knygoje, čia nesuminėsiu – ir pasakojimai apie geriausių Stambulo rašytojų kūrybą bei likimus, ir sudėtingi autoriaus tėvų tarpusavio santykiai (nuolatinė tėvo neištikimybė, dingimai iš namų), ir jo paties pirmosios meilės istorija, ir dar daug kas, – įspūdingiausia, kaip visi aprašomieji dalykai po šia stambuliška rašytojo plunksna virsta nuostabiais literatūriniais tekstais.

Pastabos apie vertimą

Apie vertimą sunku rašyti nemokant originalo kalbos. Bet ir tokiu atveju galima pastebėti du dalykus: lietuvių kalbos vartoseną ir kai kuriuos loginius neatitikimus. Pirmiausia reikia pasakyti, kad vertimas yra geras: tai matosi ir iš mano pateiktų citatų, ir iš daugelio kitų galimų pacituoti pasažų, pvz., „mano širdyje meilė nuošalioms, siauroms ir liūdesingoms Stambulo gatvelėms kasdien stiprėjo“ (407); „visa šeima tarpusavyje pradėdavo barmatuoti graikų greitakalbe“ (232–233). Tad iš karto pabrėšiu, kad mano pedantiškos pastabos traktuotinos bendrame fone, kuris skaitymo malonumo ir bendro įspūdžio negadina.

Daug kartų dešimtmečiai nusakomi priesaga -ieji: „1960-ųjų viduryje“, – čia galėtumėm suprasti, kad tai yra vien 1960 m. vidurys, t. y., tarkim, tų metų vasara, bet turima galvoje kas kita – XX a. septinto dešimtmečio vidurys. Negalima apsimesti nesant to keblaus dalyko, kad lietuvių kalboje (kitaip negu daugelyje, o gal ir visose kitose kalbose) žodis „metai“ yra daugiskaitinis.

Netaisyklingas junginys „laikoma, kad“ (387); „Jis parašė knygų seriją (geriau „ciklą“)“ (212); „gali nešioti (=dėvėti) tuos pačius rūbus“ (412); „jau besimokydamas (geriau „mokydamasis“) mokykloje buvau taip tvirtai įtikėjęs“ (411).

Ir dar: „Osmanų imperijos sultonai į kiekvieną pernelyg praturtėjusį Stambulo gyventoją [...] žiūrėjo kaip į grėsmę jiems (=sau) ir imperijai“ (256); „Jis kruopščiai į specialų sąsiuvinį žymėdavosi Bosforu plaukusius (=plaukiančius) laivus.“ (276–277)

Nelogiški atvejai:

„Per pastaruosius penkiasdešimt metų privertė Turkiją palikti daugiau graikų, negu per pusę amžiaus [sic], skaičiuojant nuo 1453 metų“ (235) – čia turbūt „per pusę tūkstantmečio“.

„Stebėti, kaip kitoje sąsiaurio pusėje liepsnoja naujas medinis vasarnamis“ (447) – turbūt ne „naujas“, o „dar vienas“, nes jau kitoje pastraipoje sakoma, kad „dega vienas paskutiniųjų Osmanų laikų imperijos vasarnamių“ (tad negali būti naujas – veiksmas vyksta 1972 m.).

„Tai buvo neaiškių veido bruožų be galo sena ir garbinga moteriškė, susisupusi į baltą čadrą“ (239) – jeigu čadra, kaip sako žodynas, dengia veidą, tad „veido bruožų“ po ja nesimato nei aiškių, nei neaiškių – čia turbūt yra ne čadra, kaip ir toliau tame pačiame puslapyje: „Baltos čadros klostės, po kuriomis slėpėsi rankos, kojos ir visas kūnas.“

Šie žmonės buvo pajuokiami ir vadinami „išsišokėliais“. Vienas iš tokių pavyzdžių – antros pagal turtingumą Turkijos šeimos galva Sakıpas Sabancas [...]. Tai greičiausiai buvo vienintelis žmogus, vadinamas „išsišokėliu“ [...]. (256–257)

Jeigu šio aiškinimo pradžioje kalbama apie „išsišokėlius“ (daugiskaita), tai kaip galėjo būti „vienintelis“ vadinamas „išsišokėliu“? Žinoma, visi šie atvejai lygintini su originalu, bet, pvz., angliškame vertime šių problemų nėra.

Gerai, kad ir turkiški, ir kiti asmenvardžiai rašomi originalo kalba, tik apostrofo vartojimas kai kur abejotinas, ir jau tikrai aišku, kad „Jones’as“ (413) ir „James’as“ (484) rašytini be apostrofų.

Nedidelė tai bėda. Baigiant paminėtina kas kita. Galima padėkoti leidyklai „Tyto alba“, kad štai jau išleido dvi Orhano Pamuko knygas (ypač kad pirmą mums pateikė dar tada, kai jis nebuvo Nobelio laureatas). Bet galima pažiūrėti ir kitaip, tada stiklinė atrodys ne puspilnė, o pustuštė: lietuviškai turime tik dvi šio talentingo rašytojo knygas, kai visa inteligentiškoji Europa jau seniai ryte ryja daug kitų jo romanų, pvz., tokius kaip „Mano vardas Raudona“, „Sniegas“ ir kt. (ir tikrai dar prieš jam gaunant Nobelį).

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.