Literatūra

Paskutinio tremtinio sentimentai „Paskutiniam laisvės sūnui“

IRENA POTAŠENKO Michailas Lermontovas. Paskutinis laisvės sūnus. Sakmė. Vertė Gintautas Iešmantas. V.: Žuvėdra, 2009. 63 p. 2009 m. pasirodė paskutiniu Lietuvos politiniu tremtiniu vadinamo (1980 m. už pogrindinę veiklą suimto, nuteisto, kalėjusio Permės lageriuose, ištremto į Komiją, amnestuoto tik 1988 m.) Kovo 11-osios Akto signataro, poeto ir publicisto, Lietuvos rašytojų sąjungos nario Gintauto Iešmanto išversta Michailo Lermontovo sakmė „Paskutinis laisvės…

Vertėja apie verstą knygą

KAZIMIERA KAZIJEVAITĖ James Meek. Meilės aktas. Romanas. Iš anglų k. vertė Kazimiera Kazijevaitė. V.: Gimtasis žodis, 2009. 352 p. Kai pagalvoju apie Jameso Meeko romaną „Meilės aktas“, pirmiausia į galvą šauna žodis „netikėtumas“. Netikėtumai buvo trys. Pirma, nesitikėjau užtikti tokios rusiškos dvasios ir tematikos britų autoriaus knygos. Antra, pradėjusi skaityti niekaip negalėjau suprasti, kodėl ji pristatoma kaip bestseleris.

Bronys Savukynas. Į aną, tokį geidžiamą, krantą

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ Kurgi kitur, jei ne „Neringoje“, galėjau susipažinti su Broniu. Ši kavinė anuomet buvo tikras traukos centras, vieta, kurios stačiai negalėjai apeiti. Nuolatiniai „Neringos“ lankytojai buvo lyg savotiška šeima, vienas nuo kito nepriklausomų žmonių draugija, susieta panašių pomėgių – noro laisvai bendrauti, dalytis mintimis ir įspūdžiais, aptarti aktualius įvykius, keistis lektūra ir, aišku, maloniai leisti laiką.

Eksponentės

LAIMA PETRAUSKIENĖ Gyvenimas keičiasi ir keičiasi, nesustabdomai keičiasi. Kartais į gera, kartais į bloga, o kartais ir vienaip, ir kitaip iškart. Vargšas žmogau, dėl to esi sutrikęs, nes nenusprendi, kaip tuos pokyčius apibūdinti, ir nežinai, ar iš to juoktis, ar dėl to verkti.

Palangos kurhauze vieną smagų vakarą…

ASTRIDA PETRAITYTĖ – Užpuolė kaip maitvanagiai Profesorių, – Salės balse virpėjo nuoskauda, bet akys žybsėjo karingai. – Arba–arba! Jei neatsisakysiąs romano su studente, – ji vyptelėjo, atmesdama tą subendravardiklinimą, visa švytinčio veido rūstybe tvirtindama: tai jums ne eilinis profesoriaus flirtukas su adoruojančia studenčioke, tai – didelio žmogaus, praaugusio visas niekingas žemiškąsias konvencijas, Didžioji Meilė jai, Vienintelei, – tada turėsiąs atsisakyti…

Tylinti moteris

RASA JESKELEVIČIENĖ Neskamba varpai, negaudžia varinės dūdos, nekaukia prie būdos pririštas šuo. Katė kaip kasdien guli prie pietinės namo sienos, saulės atokaitoje. Vėjas varsto neužrakintas lauko duris. Kambarį apleidžia gyvybės kvapas, langų stiklai praranda permatomą spindesį. Neišjungtas patefonas suka vinilo plokštelę, automatiškai vis grįžta į pradžią ir kartoja tą patį bliuzą, kiekvieną kartą vis liūdniau.

Visi laiškai – žirafos

AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, Kęstuti, dabar aš tau rašyčiau tik apie maratus voniose su aukštakulnėm basutėm, tokį Maratą – su kablais, veido grimasa kaip kino aktorės ir rankom, gražiom kaip sparnai, – nupiešė vienas Vilniaus geto gatvių gyventojas, jo Maratas turėjęs gimti mergaite. Na, jis turi pakankamai įsiūčio ir energijos, kad taptų Georgu Trakliu, Picasso arba moterim.

Penki sakiniai apie mūsų kalbą

-lj- Bulvarinėje žiniasklaidoje vis dar pasitaiko nesuvokimo (apie tai jau esu rašęs), kad latviška (t. p. ir mūsų žemaitiška) galūnė -s (kartais -š) yra tas pats, kas standartinė lietuviška -as, todėl dar pasitaiko išgirsti „Raimondas [kodėl ne „Raimondsas“?] Paulsas“. Bet štai ir kultūrinėje žiniasklaidoje pristatant knygą „Baltų raštai ir ženklai“ teigiama, kad jos autorius latvis esąs Celmsas – šitaip rašė…

Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA 2007 metai Rugsėjo 6, ketvirtadienis Iš „Pragaro“ korektūrų Kam visas šitas darbas? Ką nors dirbti šitam absurdiškam pasaulyje? Žmonės neskaito knygų, mokytojai streikuoja, mokiniai… Kokia prasmė? Vienintelis mano skaitytojas Linas K., išprašęs „Pragaro“ ir „Skaistyklos“ egzempliorius…

Mieloji beprotybės žiema

URTĖ LIEPUONIŪTĖ Vakarą, kai spoksai į kitapus gatvės esančius laimės kambario langus, kai visa savo esybe jauti, anot Gavelio, DDN (Didžiąją Dievo Neteisybę), kai ausyse skamba sentimentali muzika, kurios dėka matai save iš šalies, tarsi filmo herojų (didį ir nesuprastą vienišių, žinoma), ir kai prisidegi naują cigaretę, nes juk reikia palaikyti miesto intelektualo įvaizdį (nesvarbu, kad nuo persirūkymo jau gerokai…