Literatūra
Man labai patinka ponios
GILBONĖ Man labai patinka ponios. Jos labai kūrybingos. Sugalvoja visokiausių savo poniškumo įrodymo būdų: nuo namų, suknelių spintos demonstravimo iki dalijimosi patirtimi, kaip išsirinkti vyrą susirašius ant lapelio dešimt reikalavimų (beveik kaip Dešimt Dievo įsakymų).
Neatsižadėk Palangos
NOMEDA GAIŽIŪTĖ Bandau spausti neva nerūpestingą šypseną, kad tik nieko nereikėtų sakyti. Balsas kaipmat išduotų dukrai kvailą mano jaudulį. „Ar tu bijai?“ – lyg tyčia. Jei ne tu, lipčiau lauk iš šios velnio gondolos, nelaukusi, kol ji pajudės.
VITALIJA BOGUTAITĖ. Eilės
II Nusinešiu su savim, ko negalėjau kitam atiduoti.
TOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Eilės
Kitas laikas Aš nežinau, kas tai yra tėvynė, Aš nežinau, ką dovanoti tau – Ar saulę kruvinai auksinę, O gal mėnulio durklą sidabrinį, Kai katės teroristės šaukia „miau“?!
JURGIS VININGAS. Eilės
Iriasi varnos prieš vėją viršum plevėsuojančios upės – užuolaidos, už kurios mes slepiamės – gražūs, tarytum fotografuojami. O gražiausi tada, kai kažkas atpažįsta mus, jau seniai nebegyvus, nupūtęs dulkes nuo fotoalbumo.
Kodėl Lietuvoje nebesinori gyventi
DAINIUS RAZAUSKAS Liežuvis sunkiai verčiasi taip sakyti – „Lietuvoje nebesinori gyventi“, nes čia mano namai, mano tėviškė ir mano Tėvynė. Ir vis dėlto šitoks jausmas tolydžio stiprėja, todėl stačiai būtina į jį atgręžti akis. Nenusigręžti nuo šito jausmo, nebėgti nuo jo mintimis – kad netektų bėgti kūnu.
Visi laiškai – žirafos
KĘSTUTIS NAVAKAS labas ryto kava. o diena vis neateina. jau net žmonės peronuose laukia ne traukinių bet jos. jos laukia skautai ir skinai kinai ir tofalarai hamletas ir ofelija miltinis ir fellinis smilgos ir skroblai skrabalai ir daudytės o diena vis neateina.
Dainos, kurių išmokė motina
SIGITAS GEDA 2007 metai Apie pašaukimą Teiginys, kuris nuolat beldžiamas mums į ausį: kiekvienas žmogus yra menininkas… O vis dėlto!
Artėjant
DAVID MALOUF Visai neseniai buvo toks laikas, kai dėdę Čarlį matydavome dukart per metus – per Velykas ir per Kalėdas. Atvykęs iš Sidnėjaus, drauge su mumis po mišių jis sėsdavo valgyti prie močiutės didžiojo stalo. Mes – sekmininkai. Tikime, kad visa, kas parašyta Knygoje, yra gryniausia tiesa be klaidelės. Kaip parašyta, taip ir yra. Vieni iš mūsiškių turi kalbų dovaną,…
Retrogradas
DAINIUS VANAGAS Nelengva išsiversti be balzganų, minties, spalvos nesuteptų akių, ypač jei esi pratęs misti kiekvienu, už save menkiau vertinamu. Pranašumo pomėgis paruošia dirvą savigarbos sėkloms, o poreikis atlieka svarbų vaidmenį atsijojant bičiulius nuo mažadvasių, luošius – nuo konkurentų. Cukriniai supančiųjų motyvai, jų bekvapės, nepadoriai lėkštos (dėl to į asmeninio įžeidimo postą besibalotiruojančios) nuomonės,