Literatūra
Pasaka prieš miegą
Šalia krūvos meilės laiškų
Jos komunisto bilietas
Jis jai nerūpi
Tai jaunystė
Ji norėjo normalaus gyvenimo
Ji supranta to dviprasmybę
Širdgėlos pramanymas
Duodu jai kailį
ir šešias užpakalines kojas.
Duodu jai gyventi
vieną mėnesį,
stiklo akį,
gultą iš šiaudų.
Gražuolė Anelė
Apie gražuolę Anelę vėl išgirdau tuoj po karo – aišku, vėl paslapčia pasiklausiusi suaugusiųjų. Pasirodo, vokiečių metais jos vyras buvo aukštas gestapo karininkas, o ji tuo metu dirbo prižiūrėtoja Lukiškių kalėjime. Tuomet to niekaip negalėjau suvokti: tokia graži, tokia miela – ir kalėjimo prižiūrėtoja.
Julio Cortázaras ir Ugnė Karvelis
Londone Julio ir Ugnė greit prisitaikė ir jau kūrė planus, bet po kelių dienų taip atšalo, kad galop įsisnigo. Nors prieš tai kelias savaites buvo ne mažiau kaip penki laipsniai šilumos, temperatūra staiga nukrito žemiau nulio, apšarmojo langai, namų fasadai, šaligatviai, į namus ir lovas prasismelkė drėgmė. Be kita ko, Ugnė turėjo išvykti, tad Julio liko vienas.
Juodas kambarys Madride
Kol kiti atidarinėjo knygynus, tu besirengdama įkopti į penktąją dešimtį įsigijai pirmąją knygų spintą ir susodinai joje per pastaruosius dešimtmečius jaukiausią priebėgą teikusią lapiją: magiškojo realizmo palmes ir metafikcijų riešutmedžius, dvasinės literatūros alyvmedžius ir klasikos bambukus, literatūros teorijos ąžuolus ir įvairiausios autobiografinės prozos beržus bei drebules…
Rugpjūčiai su Márquezu
Kaip ir visos teisingos tradicijos, mano aprašomas vasarų ritualas susiformavo spontaniškai ir netyčiomis. Dieną, kai baigiau mokyklą – tai yra kai parašiau lietuvių egzaminą, – negalėjau žinoti, kaip greitai pasiilgsiu privalomų knygų sąrašo ir tingių lietuvių literatūros pamokų po sočių pietų, kai viena ausim klausydama mokytojos žiūrėdavau pro langą.
Amžinos kasdienybės laiptai
Šimtų šimtai lipo, tūkstančių tūkstančiai kopė, leidosi, pulkų pulkai mindė, aukštyn žemyn. O laiptai vis tokie patys kaip studijų laikais, prieš keliasdešimt metų, tik stipriau numinti, nubrūžinti nepaliaujamo kopimo ir nusileidimo.
Šokėjas Amsterdamo lange
Atvykėlis visados pasiklysta Amsterdamo senamiestyje, kur žengi virš naujo kanalo kas kelis šimtus metrų, kur raudonų plytų apsuptos gatvės eina vingiais, tai susiaurėja, tai išplatėja, ir kur, priėjus sankryžą ir pažvelgus į visas keturias puses, vaizdas lyg atsidūrus kambaryje su veidrodžių sienomis.
Apsas
– Tai kada tavo data? – paklausė motina.
– Galiu rinktis iš dviejų. Po mėnesio, liepos 20-ą, arba rugsėjo vidury. Niekaip neapsisprendžiu. Žinai, kai mirtis taip arti, dar ir pagyvent noras grįžta.
– Man ne, – užtikrino motina. – Kai tik sulauksiu pensijos…
Rašymas apie karą: geriausi pavyzdžiai
[Kate McLoughlin:] Didelis skirtumas, kai rašai retrospektyviai. Lengviau jungti epizodus ir moralizuoti, jei manai, kad literatūra apie karą gali turėti moralą. Yra toks puikus rašytojas Timas O’Brienas, [...] kuris sakė: jei pasakojimas apie karą tau, regis, pakelia dvasią, vadinasi, tapai labai seno melo auka.
