Vienišasis dvasios onanistas
JURGIS VININGAS
„Kažin kur skamba tramvajus, limpa blakstienos, / dainuojantys kareiviai grįžta iš bordelio, / lietus vienintelis primena Hegelį“, – randame eilutes viename elegiškame rusų poeto eilėraštyje. Atrodytų, kiek keista pradėti kalbą apie filosofą, kurio vardas įprastai asocijuojamas su sausa, šalta filosofine sistema, cituojant eilėraštį ir juolab – Brodskio. Tačiau Hegelio filosofijoje poezijos netrūksta; štai „Dvasios fenomenologijos“ („Pradai“, 1997) pratarmėje rašoma: „Dievo gyvenimas ir dieviškas pažinimas gali būti apibūdintas ir kaip tam tikras meilės žaidimas su pačia savimi.“ Brodskio eilėraštis yra liudijimas vienatvės (kurios fenomenali estetinė išraiška šiuo atveju yra lietus) kaip būtinos sąlygos metafizinės patirties atverčiai. Hegelis buvo vienatvės filosofas, tačiau būtent todėl jis galėjo kalbėti apie visuotinybę, apie individo vienį su pasauliu; tik betarpiškai paniręs į savo vidujybės gelmes jis galėjo patirti pasaulį kaip savo veidrodį ir vice versa ir nubusti filosofinei spekuliacijai (speculum lotynų kalba reiškia veidrodį). Tik suirus kaip subjektui įmanoma patirti save kaip visuotinę, socialią esybę (ar ne dėl panašių priežasčių Althusseris kalbėjo apie Machiavelli vienatvę kaip būtiną sąlygą naujai, radikaliai filosofinei pradžiai?).
Būtent todėl, kad Hegelis yra vienatvės filosofas, jis yra vienio filosofas. Tačiau ką tai reiškia – „vienio filosofas“? Į šį klausimą galimi keli atsakymai: budistinis – Hegelio filosofija kalba apie individo ir jo aplinkos vienį (esho funi), kai pasaulis keičiasi simultaniškai kintant individo vidinei būsenai; sociologinis – individas pažinus tik socialinio konteksto fone; marksistinis – individas neegzistuoja už ideologijos; teologinis – individas tampa tuo, kas yra, tik tuomet, kai išsižada savo partikuliarumo ir susilieja su Dievu. Koks būtų mano atsakymas? Arba, teisingiau, ką man reiškia Hegelio vien(i)o filosofija? Kada jo vienatvė tampa mano vienatve? Kad ir kaip trivialiai ir lėkštai šie klausimai skambėtų, mano klausimas čia yra probleminis ir centrinis, ego-centrinis. Mano atsakymas, deja, pasmerktas kalbinės artikuliacijos stokai. Tačiau taip yra tol, kol tikiu iliuzija, kad esama manęs kaip absoliučiai nedalaus, nuo socialinio konteksto nepriklausomo subjekto, manęs kaip manęs tout court. Becketto trilogijos paskutinė dalis – „Neįvardijamasis“ – yra knyga apie šią stoką. Neįvardijamasis yra sukurtas ir nuolat kuriamas kalbos, istorijų, jis kamuojamas iliuzijos, kad jo partikuliarumas jam atsivers, kad jam atsivers jo vidujybė kaip unikalus subjektas. Tačiau jei vienintelė šios atverties galimybė yra kalba, tuomet tokios galimybės paprasčiausiai nėra, nes kalba yra visuotinis mediumas, ji negali įvardyti tavęs, mano mielas neįvardijamasai.
Savo atsakymą parašiau vieną liepos popietę (tikslumo dėlei – apie 14 val.), egzistenciškai sukrėstas identiteto klausimo, tuščiuose tėvų namuose, sėdėdamas pintoje kėdėje. Tiek detalių turėtų pakakti, kad à la Proustas trumpam atgaivinčiau anos popietės išgyvenimą. Tuomet, beje, dar nebuvau atradęs Becketto, tačiau tikiu, kad užkliuvau už kaži kokio perennial point, nes tai, ką parašiau „Dvasios fenomenologijos“ paraštėse, šiandien parašyčiau „Neįvardijamojo“ paraštėse, mat anas išgyvenimas buvo neįvardijamojo patirtis:
[...] galime numanyti kažkokią „Aš“ realybę, tačiau mes jos negalime išreikšti žodžiais, o ko negalima išreikšti kalba, mes negalime laikyti tikra, sako Hegelis. Vien iš čia plaukia subjektyvumo iliuzija; savo „tikrojo Aš“ negalime atrasti, nes negalime išreikšti jo žodžiais. Kas yra „tikrasis Aš“? Aš esu Jurgis, aš esu Viningas, aš esu vyras, juodų plaukų, 1,85 m ir t. t, ir t. t., ir t. t… Šitos nuorodos iš tikro nieko nepasako apie tą „nenusakomybę“. Žinoma, galima sakyti, kad mano „tikrasis Aš“ slypi mano „sieloje“ arba mano „asmenybėje“, tačiau „siela“ ir „asmenybė“ vėlgi yra bendrybės, jos negali būti terpės, nurodančios, kas slypi jose pačiose. Šitokią hėgelišką žiūrą Slavojus Žižekas komentuoja pavyzdžiu: žmogus, norėdamas pasakyti ką nors apie kitą žmogų, turėtų iš pirmo kalbėti apie istorines sąlygas, kurios pavertė tą kitą tuo, kas jis yra. Pavyzdžiui, žmogus, norėdamas pasakyti, kodėl kitas žmogus rūko, turėtų skverbtis į tokias istorines aplinkybes kaip kolonializmas, technikos revoliucija ir t. t. Taigi „Aš“, Jurgis, negaliu turėti autentiškų savybių, nes mano, kaip subjekto, predikatai visad bus susiję su tam tikromis išorinėmis sąlygomis – istorija arba istorijomis.
Daugelis, tarp jų ir Algis Mickūnas, yra teigę, kad Hegelis nepalieka vietos individui. Šis rūpestis yra puikiai suprantamas. Tačiau Hegelis nepalieka vietos atomistinei redukcijai, jis nepalieka vietos vulgariam subjektyvizmui. O šitokio subjektyvizmo išsižadėjimas yra pirmasis žingsnis socialinės lygybės link. Garsioji Leopoldo fon Zacherio-Mazocho knyga „Venera su kailiais“ pradedama pasakotojui aprašant savo sapną apie despotiškąją Venerą – iš jo pabudęs jis pastebi rankose laikąs Hegelio knygą. Nesunku suprasti, kad prieš užmigdamas jis skaitė pasažą apie „pono ir vergo“ dialektiką. O romanas baigiamas Severino žodžiais (vėliau pakartotais Simone de Beauvoir), kad moteris gali būti tik vyro vergė arba jo despotė, ir tik tuomet, kai vyras ir moteris turės lygias teises, jie pajėgs tapti lygiaverčiais partneriais ir jų santykiai galės išsivaduoti iš priešiškumo (t. y. iš „pono ir vergo“ dialektikos). Beje, viename interviu J. M. Bernsteinas, žinomas Hegelio filosofijos tyrinėtojas, teigė, kad prieš pamildamas filosofiją jis buvo kamuojamas problemos, su kuria susidūrė skaitydamas Freudą: anot Bernsteino, Freudo aprašomas subjektas jam tuomet atrodė perdėm atitolęs nuo išorinių santykių – lokalizuotas galvoje, o ne socialiniame pasaulyje. Subjektas, anot filosofo, iš tikrųjų yra kuriamas socialinių santykių, nes mes esame tiesiogiai susaistyti vieni su kitais, ir būtent tai Bernsteinas sakėsi supratęs, kai atrado Hegelio „pono ir vergo“ dialektiką. Ir suvokimas, kad esame priklausomi vieni nuo kitų, turėtų skatinti kolektyvinės atsakomybės jausmą.
Nežinau, ar suprantu Hegelį geriau dabar nei pirmą kartą atvertęs jo knygą. Tikriausiai ne. Tiesą sakant, nemanau, kad išvis suprantu Hegelį. Jo filosofija pasižymi keistu bruožu: kai atrodo, kad priartėji prie to, kas norėta pasakyti, supranti, jog tik dar labiau nutolai. Tai galėtų atrodyti gana svari priežastis patausoti savo laiką ir jėgas kitai veiklai nei kamavimuisi prie jo teksto. Galbūt. Tačiau Hegelio tekstas pasižymi ir kitu bruožu – jis atveria neribotas interpretacijos galimybes.
O čia šiaip tokia istorija, kurią pasakodavo Hegelio studentai: kartą profesorius Hegelis ėjo namo iš paskaitos lyjant lietui… Kaži kaip atsitiko, kad nuo profesoriaus kojos nusmuko batas. Tačiau jis, atrodo, to nepastebėjo, paliko batą mirkti baloje ir pasigedo jo tik grįžęs namo.
