Kaip kvepia sniegas, kaip kvepia tamsa

NE­RI­JUS CI­BULS­KAS

Gin­ta­ras Bleiz­gys. So­das. Ei­lė­raš­čiai. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 110 p.

Tur­būt sim­bo­liš­ka, kad šeš­ta­sis po­eto Gin­ta­ro Bleiz­gio ei­lė­raš­čių rin­ki­nys „So­das“ į kny­gy­nus at­ke­lia­vo ge­gu­žės mė­ne­sį, prieš pat su­la­po­jant ir iš­ve­šint ža­lia­jam „Po­ezi­jos pa­va­sa­riui“. Da­bar, kai už lan­go me­di­tuo­jan­tis Vil­niaus se­na­mies­tis tvins­ta ru­de­niš­kais ūkais, įdo­mu at­si­vers­ti ir dar­syk re­flek­tuo­ti šią ra­mios, bet drau­ge dil­gi­nan­čios, du­rian­čios po­ezi­jos kny­gą. G. Bleiz­gys už­vei­sė so­dą, į ku­rį įžen­gus pa­si­tin­ka ne vien sul­tin­gų po­eti­nių vai­sių sva­ri­na­mi me­džiai ar veš­li iš­ra­din­gų me­ta­fo­rų ve­ja. Tai ei­lė­raš­čių so­das, ku­ria­me ly­giai to­kią pa­čią tei­sę gim­ti ir gai­va­liš­kai tarp­ti įgy­ja vie­ni­šu­mo ir skau­du­lių us­nys, dy­gios pra­ei­ties pik­tžo­lės ar sau­suo­liai mir­ties erš­kė­čiai. Ki­taip ta­riant, skai­ty­to­jas tu­rė­tų pa­si­ruoš­ti įženg­ti į po­eto są­mo­nės brūz­gy­nus, į jau pra­ras­to ro­jaus so­dą, ku­ris, anot rin­ki­nio re­dak­to­riaus Ai­do Mar­čė­no, yra „su­pin­tas iš spin­du­lių ir še­šė­lių“.

Jū­sų aki­ra­ty­je at­si­du­ria po­ezi­ja, ku­ri, ro­dos, ra­šy­ta tvir­tai su­kan­dus dan­tis, į kiek­vie­ną rai­dę kliūs­te­lint kuo tirš­tes­nio tik­ru­mo. Ra­šy­mas grie­žiant pas­ku­ti­niais ner­vais ir dan­ti­mis, bė­gio­jant to­mis ke­lio­mis dar ne­iš­tam­py­to­mis skaus­mo sty­go­mis. Štai at­si­ver­ti rin­ki­nio epig­ra­fą ir pa­ma­tai, kaip iš tik­rų­jų efek­ty­viai čia su­še­šė­liuo­ja Si­gi­to Ge­dos ei­lu­tės: „Vis­kas mirš­ta, bet Die­vas ne­mirš­ta, / Aš bu­vau jo dan­tų grie­ži­me“ (p. 5). Ne­ži­nia ko­dėl, bet ne­ky­la per daug mig­lo­tų abe­jo­nių: G. Bleiz­gys ja­me ir­gi bu­vo, apie tą am­ži­nai grie­žia­mą me­ta­fi­zi­nę me­lo­di­ją ir pa­ra­šė šią tri­jų po­eti­nių cik­lų kny­gą. Ir dar­gi per­ša­si keis­tas įspū­dis, kad da­lis ei­lė­raš­čių iš­bels­ta veik vie­nu pri­sė­di­mu, tar­si bū­tų kvėp­te­lė­jęs žvar­bus ana­pu­si­nio pa­sau­lio vė­jas, aki­mir­ką su­sting­dęs ra­šan­tį­jį ir ga­liau­siai iš jo iš­pū­tęs vi­są kū­ry­bi­nį po­ten­cia­lą. Į šią kny­gą, ži­no­ma. Kaip duok­lę, kaip vi­sa tai, kas ati­duo­da­ma ar kuo at­si­kra­to­ma, kai skau­da.

Tad ir ly­ri­nis sub­jek­tas, virs­tan­tis bib­li­niu Jo­na, at­gai­lau­ja, šau­kia į ne­iš­ma­tuo­ja­mą tuš­tu­mą, nes šauk­ti rei­kia, nes „ar­ti­na­si di­de­lis vė­jas / jis yra ne šio pa­sau­lio“ („Jo­nos at­gai­los ei­lė­raš­tis III“, p. 43). Taip ir ke­liau­ja per šį pra­ras­tą­jį so­dą Jo­na, ku­riam lem­ta bū­ti iš­mes­tam už bor­to ir at­si­dur­ti mil­ži­niš­kos žu­vies pil­ve („im­ki­te ma­ne ir mes­ki­te / į jū­rą ta­da jū­ra nu­rims / nes aš ži­nau kad dėl ma­nęs ki­lo ši // bai­si aud­ra“, „Jo­nos at­gai­los ei­lė­raš­tis II“, p. 32). Rei­kia la­bai su sa­vi­mi su­si­gy­ven­ti, o kar­tu – sa­vęs at­si­sa­ky­ti, kad ryž­tu­mei­si to­kiai au­kai. Tiek dėl sa­vęs, tiek dėl ki­tų. Ly­giai taip pat pri­va­lu vis­ką fik­suo­ti žo­džiu, net jei tai iš pra­džių ir ne­at­ro­do kaip ra­šy­mo ma­lo­nu­mas („ra­šy­mas yra iš­si­kū­ni­ji­mas / per­ga­lė le­kiant ne šio pa­sau­lio ka­riuo­me­nėj / rei­kia nu­mirt kad ra­šy­tum“, „Ra­šy­mo ma­lo­nu­mas“, p. 24).

G. Bleiz­gio ly­ri­nis „aš“ įti­ki­na­mai tei­si­na­si: „ne­mo­ku jo­kių / įman­trių žo­džių.“ Ži­no­ma, jis grei­čiau pa­si­rinks ūmes­nį bū­dą iš­si­sa­ky­ti, pvz., „to­kiu stai­giu mos­tu – brūkšt / ir ma­nęs ne­be­li­ko“ (p. 15). Kar­tais su­dė­tin­ga pa­sa­ky­ti, kur yra vie­no žo­džio pra­džia, o kur jau ki­to, nes kai kal­bi už­da­ry­tas ta­me Die­vo dan­tų grik­šė­ji­me, tu­ri kal­bė­ti grei­tai, sa­vęs ne­pan­čio­da­mas ir ne­til­dy­da­mas. Nes tau tik­rai ma­žai duo­ta, kai vis daž­niau su­vo­ki, kad „vie­nas kir­tis – ir jau esi gi­męs / ant­ras kir­tis – ir ei­na gy­ve­ni­mas“ („Ne­baig­tas so­ne­tas“, p. 12). Nors vė­liau ir lau­kia žings­nis į ben­drys­tės, tai­kos ir su­si­tai­ky­mo kie­mą (vok. fried­hof – ka­pi­nės), bū­ti­na kau­tis kad ir su kiek­vie­no mi­nė­to vė­jo kvėp­te­lė­ji­mu („pa­ke­liu kar­dą / švy­tin­tis / ir lai­min­gas // ir // jei ne­ap­gin­siu / jei mir­siu // tai iš vi­sų jė­gų / iš vi­so per­ga­lės sko­nio // ne­kal­tin­da­mas nie­ko / ir ne­dve­jo­da­mas // ly­giai taip // kaip gy­ve­nau – – –“, „Hek­to­ras“, p. 50). O dar nuož­mes­nė ko­va ky­la kau­nan­tis su pa­čiu sa­vi­mi, mė­gi­nan­čiu už­mirš­ti ne­pa­ke­lia­mą ne­tek­tį.

Ne­at­si­tik­ti­nai žo­dis „už­si­mirš­ti“ se­man­tiš­kai sie­ja­si su „mir­ti­mi“. Kiek­vie­nas bran­gaus žmo­gaus pa­si­trau­ki­mo į ana­pu­sy­bę fak­tas smo­gia su ne­įti­kė­ti­no sun­kio jė­ga. Už­si­mirš­ti – tai nu­ma­rin­ti sa­vo vi­dų, me­ta­fo­riš­kai nu­mir­ti vi­du­je, kad skau­di­nan­ti pra­ei­tis at­si­dur­tų bent mi­li­met­ru to­liau. O ką da­ro po­etas, siek­da­mas at­si­to­lin­ti? Ra­šo. Ra­šo vien frag­men­tiš­ką laiš­ką, kur ei­lė­raš­tį iner­tiš­kai kei­čia ei­lė­raš­tis, ku­ris ne­nu­trūks­ta­mu srau­tu ke­liau­ja ne­be­sa­mam ad­re­sa­tui kaip vien­ti­sas teks­tas, kaip už­marš­ties upė („ma­ma aš nie­kur / ne­įsi­ra­šiau / ta­vo bal­so // ne­ži­no­jau / kad jis taps / ne­pa­sie­kia­mas“, „Laiš­kas“, p. 34). Ir vėl: ar ne­skam­ba ši­ta­me pa­si­tei­si­ni­me, at­si­pra­šy­me Jo­nos bal­sas, jo at­gai­la? Ji vie­nin­te­lė be­lie­ka, kai at­gai­lau­ja­ma dėl pra­ėju­sio, ne­iš­nau­do­to lai­ko, ku­ris nie­ka­da ne­be­grįš. Po­ezi­ja – tai vie­nas iš su­si­tai­ky­mo bū­dų, „po­ezi­ja / yra di­de­lis di­de­lis de­be­sis o žo­džiai / tė­ra tik ma­žy­čiai la­šai – – // tu­rė­tų būt gė­da to­kių la­šų – – / – – – – – – jei no­ri ra­šy­ti / tai kū­ną rei­kia pa­mirš­ti ne­pai­sy­ti kū­no / ne­si­gai­lė­ti“ („Lie­taus fan­ta­zi­ja: po­ezi­ja“, p. 75). O šia­me ei­lė­raš­čio frag­men­te at­si­ran­dan­tis pa­var­gu­sio vi­di­nio bal­so trūk­čio­ji­mas, tie pau­zių brūkš­niai – ką jie reiš­kia? Pa­ra­dok­sa­lu: žen­klų žo­džiais ne­iš­eis įvar­din­ti.

G. Bleiz­gio ei­lė­raš­čiams tin­ka kny­gos re­dak­to­riaus siū­lo­mas eks­pre­sio­niz­mo api­bū­di­ni­mas. Po­etas re­mia­si įspū­džiu, kas­kart ins­tink­ty­viai, gy­vai su­se­mia kiek­vie­ną žo­dį it smil­tį, kad nė vie­nas jų ne­bū­tų nu­pūs­tas vel­tui. Iš čia vi­sas tas po­eti­nis „So­do“ kva­pas, ta sod­riai kve­pian­ti tam­sa ir snie­gas. Kiek­vie­nas griež­ta punk­tu­a­ci­ja ne­su­var­žy­tas ei­lė­raš­čio blyks­te­lė­ji­mas yra švie­žias ir mo­men­ti­nis. G. Bleiz­giui se­ka­si tą blyks­nį su­tu­rė­ti, iš­sau­go­ti rin­ki­nio pus­la­piuo­se. Tam­pa ne­svar­bu, ar pa­bai­go­je bus tas le­mia­mas „brūkšt“. Po­ezi­ja iš­lie­ka, pa­si­vaikš­čio­ji­mas so­du tę­sia­si, net kai sau pa­sa­kai: „gy­ve­nu – // pri­pra­tau – // pa­mi­lau – // esu vie­nas“ (p. 15).

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.