GINTAUTAS LESEVIČIUS. Eilės

bonsai

jeigu nebūtų juokinga

pradėčiau nuo pupos

pirmojo žodžio užtaisu išsprogdinusios

akliną gomurio stogą olialia kaip

raunančios pupytės

nunešusios kiaurai palovę

ūgtelėtos iki lubų – pabaladojusios

tįstelėtos

liuką išsikirtusios – pro jį lįstelėtos

kosmine krepšininke dėl ūgio apšauktos

harlem globetrotterės

ištratint pasaulį dėjimu iš viršaus paketinusios

mane aukštyn užtempt

pažadėjusios paradigmą jei

genėsiu formuosiu

šaknėtas pėdas kiniškom vielom

vazonėlio sintagmon priveršiu

trąšiu falšyvu jei farširuosiu

supašysiu tiesas kaip kortas

blefuosiu poker face užsimetęs

kad ji vienturtė o dėl jos žemės pėdos grumsis

pupų dėdės iš amerikos

kemperiais ir mecumportais važiuoti

tekančios saulės geštalto –

kad neišprusėliams leisiu

vadint ją „bonzai“

o radikalams sušukt ir „banzai!“ – –

ir vis dėlto jei tą mano naktipuodį išverstų

būtų graudu

pa rulski

nichuja nipanimajinu

nematau švytėjimo neįtikina

poltergeistas hostelio kambary

nr 1408

neparduoda man šarmingo ferrario

šaltakraujis padaras apsivožęs

vienuolio kiaukutu

neįkiša ir rolexxx 1908-ų gamybos

nesusikalbam

nors tu žmogau pasiusk ta prokalbe

prakalbą po gero lietaus

vynuoginis bakchantas

špacyruodamas išdrožė

bet štai tik kas esperanto jūros

ošimą pramušo –:

„all prose and no plays

makes everyman jack a moral snail“ –

jau visai prie namų sutikus sraigių

greitai kaip algimantas į kirsną nešėsi

gleivėdamas asfaltą vidur kelio

kai kėliau žolės kurpalin taikydamas

tvirtove prisidengė susilindo

savin įsigilino stanislavskiškai

nors ir kaip nenorėdamas

pats savo tautologija tapo