Literatūra

Mū­sų Da­mos pa­slap­tis

AUD­RO­NĖ GIR­DZI­JAUS­KAI­TĖ Tė­vas po ka­ro lan­ky­da­mas gi­mi­nę ap­va­žia­vo pu­sę Lie­tu­vos. Grį­žęs iš to­li, nie­ko ne­ži­no­jo apie dau­ge­lio ar­ti­mų­jų li­ki­mus – kur ku­rį ka­ro ban­ga nu­bloš­kė, su­sarg­di­no ar vi­sai pra­žu­dė. Vi­sus su­au­gu­sius vai­kus kvie­tė va­žiuot į Vil­nių mo­ky­tis ir kiek­vie­nam ža­dė­jo sa­vo pa­sto­gę. Ti­kė­jo moks­lo švie­sa.

GINTARAS BLEIZGYS. Eilės

tango su sigitu geda – la divina commedia

LUCIJA STUPICA. Eilės

LUCIJA STUPICA – slovėnų poetė ir publicistė, už ei­lė­raš­čių rinkinį „Kakta saulėkaitoj“ („Čelo na soncu“, 2001) bu­vo pripažinta geriausia metų debiutante.

Ateik pas mus, Krišna

EMI­LIS MIL­KE­VI­ČIUS John O’Do­no­hue. Pa­lai­mi­ni­mų kny­ga. Iš an­glų k. ver­tė Da­lia Ju­di­ta Va­ba­lie­nė. V.: Ty­to al­ba, 2011. 240 p. (Pri­si­pa­žin­siu, kad vi­są ma­no kaip skai­ty­to­jo, o pas­ta­ruo­ju me­tu re­cen­zen­to pa­tir­tį ly­di sa­vo­tiš­kas ma­gi­nis mąs­ty­mas – no­ri­si įsi­kal­bė­ti, kad tau dau­giau ar ma­žiau at­si­tik­ti­nai į ran­kas pa­kliū­van­čios kny­gos kaž­ko­kiu bū­du yra bū­ti­nos ar bent jau svar­bios.

Šio­je po­ezi­jo­je nė­ra vie­tos se­nu­kams

RO­KAS PO­VI­LIUS Ai­das Mar­čė­nas. Iš­tru­pė­ju­sios erd­vės: de­vy­nių gy­ve­ni­mų ei­lės. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 239 p. Po­nas Ai­das Mar­čė­nas 2005-ųjų va­sa­rą po­kal­by­je su Jū­ra­te Ba­ra­no­va pri­si­pa­žįs­ta, kad tin­gi „kan­kin­tis dėl vie­no ar ki­to per ge­rai apie sa­ve gal­vo­jan­čio lie­tu­vių ra­šy­to­jo sa­vi­raiš­kos ir pas­kui steng­tis apie jo ne vi­sai vy­ku­sius teks­tus vie­nu ar dviem sa­ki­niais [...] pa­sa­ky­ti gra­žiai ir tiks­liai

Kartys ir kartelės

EMILIJA VISOCKAITĖ Kris­ti­na Sa­ba­liaus­kai­tė. Da­nie­lius Dal­ba & ki­tos is­to­ri­jos. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 208 p. Už dvi „Sil­va re­rum“ kny­gas, kaip sa­ko vie­na ma­no dės­ty­to­ja, duo­čiau ran­ką nu­kirst. Prieš ke­le­rius me­tus au­to­rei ra­šy­tų pa­ne­gi­ri­kų ne­iš­si­ža­du nė per plau­ką – ne­pa­si­da­riau rim­tes­nė fi­lo­lo­gė, vai­kiš­kai te­be­si­džiau­giu pa­ty­ru­si skai­ty­mo ma­lo­nu­mą

Ne­tva­rus, bet tve­ria­mas bu­vi­mas

EG­LĖ RUDZ­KY­TĖ An­ta­nas A. Jo­ny­nas. Kambarys. Ei­lė­raš­čiai. V.: Ty­to al­ba, 2011. 60 p. Po­etų kū­ry­bos šal­ti­niai skir­tin­gi: vie­ni ra­šo iš įspū­džių, ki­ti – iš at­min­ties. Pir­mie­ji, im­pre­si­jų me­džio­to­jai, ne­nu­styg­da­mi ke­liau­ja, ju­da, ei­na – po sa­vus ir sve­ti­mus mies­tus, gam­tos už­ka­bo­rius, po­etų sa­lo­nus

Sto­te­lė

RA­SA JES­KE­LE­VI­ČIE­NĖ Liū­tis be gai­les­čio mer­kia ru­dus, ne­spė­ju­sius nu­krist me­džių la­pus. Ša­kos, nu­svi­ru­sios iki že­mės, ne­si­prie­ši­na ru­de­ni­nei dar­ga­nai. Pul­kas per­šla­pu­sių zy­lių, ne­ra­du­sių ge­res­nės vie­tos pa­si­slėp­ti, tū­no po au­to­bu­sų sto­te­lės suo­lu. Pur­vi­nas kel­kraš­tis, pa­vir­tęs pu­to­ta upe, ne­ša ap­tik­tas šiukš­les.

Be generalinės repeticijos

TOMAS DIRGĖLA Pir­mas pa­veiks­las Te­at­ro sce­na. Pa­ky­la už­dan­ga. Prie­šais žiū­ro­vus – de­ko­ra­ci­jos, vaiz­duo­jan­čios ban­gų ska­lau­ja­mą jū­ros kran­tą ir dan­gu­je švie­čian­čią sau­lę.

Žertva ant smūgio

GINTAUTAS LESEVIČIUS Mes ne­nu­mi­rę – mes tik ne­gy­vi… Ba­lys Sruo­ga, MISERERE III