Žertva ant smūgio

GINTAUTAS LESEVIČIUS

Mes ne­nu­mi­rę – mes tik ne­gy­vi…

Ba­lys Sruo­ga, MISERERE III

I

Sve­tai­nė. Prie TV krės­luo­se sė­di DZIEDZIUKAS ir DZIE­DZIŪNĖ. DZIEDZIUKUI prie ko­jų su­si­rai­tęs ŠU­NE­LIS, DZIEDZIŪNEI ant ke­lių gu­li KATINĖLIS.

TV (ka­ri­nis or­kest­ras dūd­mai­šių uni­so­nu gro­ja „Scot­land the Bra­ve“, ke­le­tas se­kun­džių ir vaiz­das kei­čia­si – kal­ba Ben­ja­mi­nas Fran­kli­nas). Gy­ve­ni­me nė­ra nie­ko tik­ro, iš­sky­rus mir­tį ir mo­kes­čius. (Gro­ja or­kest­ras) Dirbk, lyg reng­tu­meis iš­gy­ven­ti šim­tą me­tų, mels­kis – lyg mir­tum ry­toj. (Gro­ja) Mū­sų pri­gim­čiai mir­tis rei­ka­lin­ga kaip mie­gas – pail­sė­ję, ry­te vėl pa­kil­si­me žva­lūs. (Gro­ja) Kas gy­ve­na vil­ti­mi, tas mirs iš ba­do. (Gro­ja) Ne­bi­jo­ki­me mir­ties, nes kuo grei­čiau mir­si­me, tuo il­giau iš­lik­si­me ne­mir­tin­gi (gro­ja).

DZIEDZIŪNĖ (per­rėk­da­ma). Jau!!! Pa­gar­sink!!!

DZIEDZIUKAS pa­lei­džia vi­su gar­su.

TV. Dau­gu­ma žmo­nių mirš­ta dvi­de­šimt pen­ke­rių, nors pa­lai­do­ja­mi tik sep­ty­nias­de­šimt pen­ke­rių (gro­ja).

Įkry­puo­ja sto­ru šu­nų dre­suo­to­jo kos­tiu­mu vil­kin­tis YANG, iš ran­ko­vės ky­šo kir­vis, skėt­rio­ja­si ir kaž­ką žiop­čio­ja. DZIEDZIUKAS pur­to gal­vą, YANG ker­ta kir­vį į DZIE­DZIUKO krės­lo at­lo­šą ir sie­kia at­im­ti TV pul­te­lį, bet DZIE­DZIUKAS mik­liai jį per­duo­da DZIEDZIŪNEI, o ši pa­ki­ša po KATINĖLIU. YANG švei­čia KATINĖLĮ ant grin­dų, grie­bia pul­te­lį ir iš­jun­gia TV gar­są.

DZIEDZIUKAS. Fas!

ŠUNELIS įsi­kim­ba YANG kiš­kos.

YANG (lai­ky­da­ma­sis ne­par­griu­vęs). Žiū­riu, ko man taip kie­ta gal­vai, o po pa­gal­ve!.. Ma­nai, ne­ži­nau, kas pa­ki­šo pa­ki­šą? (DZIEDZIŪNEI) O tu ir­gi ge­ra! (Iš­trau­kia kir­vį iš DZIE­DZIUKO krės­lo ir įker­ta į DZIEDZIŪNĖS šai­py­da­ma­sis) „Lyg tarp kit­ko“ pa­lik­ta ant spin­te­lės vyš­nių kom­po­to. Jei iš­trokš­čiau vi­dur­nak­tį…

DZIEDZIŪNĖ. Vyš­nių kau­liu­kų kom­po­to.

YANG (vai­di­na nu­ste­bu­sį). Ne­gi? O! Ne­ga­li bū­ti… Aš šo­ki­ruo­tas. (Nu­si­pur­to ŠUNELĮ, trep­te­li KATINĖLIUI) Škac!

DZIEDZIUKAS. Bet tau jau lai­kas, tik­rai. Pats lai­kas, Yang.

DZIEDZIŪNĖ. Ko tu be­lau­ki, Yang? Ko su­lauk­si?

DZIEDZIUKAS. Ką be­veik­si, Yang, pa­klau­syk mū­sų, už­teks spy­rio­tis kaip ože­liui. Į ką čia pa­na­šu. Da­ry­kis ga­lus – bus vi­siems ra­mi gal­va. Ir tau, ir mums bus.

YANG. Škac!

DZIEDZIŪNĖ. Ir ne­vai­kyk tu ma­no ka­ti­nė­lio. Kac, kac, kac, rai­na­kė­li, kic, kic, kic…

YANG. Škac, bjau­ry­be, škac iš čia!.. Vi­sa­dos – škac!

DZIEDZIUKAS. Ra­miai, Yang, pa­si­kal­bė­kim. Rei­kia apie pro­ble­mas kal­bė­tis.

YANG. Ne­no­riu. Man jau jū­sų kal­bos va čia sto­vi (brau­kia smi­liu­mi per ger­klę).

DZIEDZIUKAS. Ko­dėl ne, ga­li ir ši­taip. Tas kir­vis ką tik pa­ga­ląs­tas. Ne­pa­ju­si.

Pau­zė.

YANG. Ne­pa­liau­sit ma­nęs tar­kuo­ti. Nuo to ne­lem­to ry­to… Ne taip šven­čia­mi tor­ta­die­niai… Kai at­si­bun­di, o prie lo­vos su­krau­tos do­va­nos, ba­lio­nai ka­bo… Pra­de­du gai­lė­tis gi­męs. Jau pa­si­gai­lė­jau… Odą brau­kiat. Ke­fa­lės jūs ne­lai­min­gos, kie­no įsa­ky­mu?..

DZIEDZIŪNĖ. Tu gi­mei kaip tik ry­te. Tai ry­te ir su­ėjo lai­kas.

DZIEDZIUKAS. Anks­ti ry­te, kai pa­do­rūs žmo­nės dar mie­ga – gi­mei.

DZIEDZIŪNĖ. Di­džiau­sia do­va­na bu­vai… Svė­rei tai daug, vos vos iš­trau­kė iš van­de­nų… O kol už­ne­šė, net pa­var­go. Su­sto­jo aikš­te­lėj tarp an­tro ir tre­čio aukš­to – vis­kas, sa­ko, dau­giau jau… Pa­tys už­si­tem­pėm iki bu­to. Ro­dos, pa­sa­ko­jau?

YANG. Nieks ne­pra­šė. Aš ne­pra­šiau…

DZIEDZIUKAS. Tai mes da­bar ta­vęs pra­šom, Yang. Būk pro­tin­gas. Pri­imk pa­gal­bą bent iš ša­lies. Yra spe­cia­lis­tų, jei jau su mu­mis kal­bė­tis ne­no­ri.

YANG. Ku­ria pras­me – yra spe­cia­lis­tų?

DZIEDZIUKAS (su­krun­ta). Tuoj. Pa­skam­bin­sim. Sar­gi!

ŠUNELIS at­vel­ka dan­ty­se lai­di­nį te­le­fo­ną.

DZIEDZIŪNĖ (už­si­ra­šiu­si ant del­no, dik­tuo­ja). In-ter-na-cio-na­li­nis: 00. (DZIEDZIUKAS ren­ka) Plius 30.

DZIEDZIUKAS. Nė­ra plius.

DZIEDZIŪNĖ. Čia ša­lis. Plius 22670 – vie­to­vė.

DZIEDZIUKAS. Nėr čia plius.

DZIEDZIŪNĖ. Ir plius 82313. Po­nu­lis Ezo­pas. Bet tik gink­diev ne­paimk taip tie­siai ir ne­pa­sa­kyk: po­ne Ezo­pai – su juo rei­kia sukt ap­link­ke­liu, ap­link­ke­liu vis…

DZIEDZIUKAS. Ne­mo­kyk mo­ky­to, jau jun­gia. (At­si­krenkš­čia) Dar­bi­nis Asi­las svei­ki­na Liū­tą…

DZIEDZIŪNĖ (šnypš­čia). Per­duok, kad ir aš!..

DZIEDZIUKAS. …ir Dar­bi­nė Asi­lė svei­ki­na Liū­tą. Gal Liū­tas teik­tų­si pa­tar­ti, kaip Dar­bi­niams Asi­lui ir Asi­lei pa­kiš­ti ka­no­pą Lau­ki­niam Asi­lui, kad, jam su­si­kū­lus iš­mislãgal­vę, Dar­bi­niai Asi­las ir Asi­lė ga­lė­tų mis­ti ir pa­tį Lau­ki­nį Asi­lą mai­tin­ti jo dvė­se­lie­na, kad iš lau­ko var­vė­tų, o nas­ruos ne­tu­rė­tų?.. (Klau­so­si) Dar­bi­nis Asi­las su­pra­to, per­duos Dar­bi­nei Asi­lei, kad Lau­ki­nis Asi­las lauk­tų dei­man­to grū­do iš mėš­ly­no. (Pa­de­da ra­ge­lį, DZIEDZIŪNEI) Tai va, tur­būt su­pra­tai…

YANG. O aš tai nie­ko, ką tu čia pe­zė­jai, ne­sup­ra…

Skam­bu­tis į du­ris. ŠUNELIS viz­gi­na uo­de­gą.

DZIEDZIUKAS. Gy­vū­nai vis­ką jau­čia – reiš­kia, ge­ri žmo­nės ei­na… Nu, kaip ki­taip. Yang, ati­da­ryk. (DZIE­DZIŪ­NEI) Čia pas Yang tur­būt, tik ne­ma­niau, kad taip grei­tai su­tvar­kys, ot ką reiš­kia įta­ka, ry­šiai…

Yang ati­da­ro – bal­tais kur­je­rių kos­tiu­mais TALISMANAS BILAS ir CHORAS su TRUE SABAKA.

BILAS. Jūs Yang?

YANG. Aš Yang.

BILAS. Jums tarp­tau­ti­nis siun­ti­nu­kas. Pra­šom pa­ra­šiu­ką.

YANG pa­si­ra­šo ir gau­na iš CHORO su TRUE SA­BA­KA pri­pu­čia­mą mo­te­rį.

YANG (su­mi­šęs). Čia man?.. Kas čia da­bar siun­čia?

BILAS. Eti­ke­tė ant kai­rės ko­jos nykš­čio. O čia va (sprig­te­li į jos kak­tą) – var­das. Jums abiem ge­ro va­ka­ro.

Mirk­te­lė­jęs nu­li­pa laip­tais že­myn. YANG grįž­ta į sve­tai­nę.

YANG (dar la­biau su­mi­šęs). Tai ga­vau iš kaž­ko… Ši­tą. Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kas čia ba­je­riuo­ja. Me­di­niai pri­ko­lai.

Iš­ei­na. Pau­zė.

DZIEDZIUKAS. Kas ten jai ant kak­tos pa­ra­šy­ta bu­vo? Že­va?.. Ži­va?

DZIEDZIŪNĖ (ka­sy­da­ma pa­au­sį KATINĖLIUI). Į te­tą Ži­vi­lę na­gu­čių ne­ga­ląsk, te­tai Ži­vi­lei po­pa.

DZIEDZIUKAS įjun­gia TV gar­są. Or­kest­ras gro­ja

„Scot­land the Bra­ve“.

II

Vis­kas taip pat, tik DZIEDZIUKAS ir DZIEDZIŪNĖ mie­ga. Su­si­mąs­tęs įei­na YANG, jis su cha­la­tu. Su­sto­ja tie­siai prie­šais TV, kram­to na­gus ir kaž­ką sa­ko.

DZIEDZIŪNĖ (pa­bu­du­si). Iš­junk gar­są!

DZIEDZIUKAS pra­si­krapš­to akis, iš­jun­gia.

YANG. …Ir sap­nuo­ju, kad iš­ne­šu Žert­vą lau­kan ir pa­de­du ant dvi­ra­čių ta­ko. Ta­ko ga­le, to­lu­moj, pa­si­ro­do tan­kas… Jis ne­tel­pa ant siau­ro dvi­ra­čių ta­ko, ant ta­ko tik vie­nas jo vikš­ras…

DZIEDZIUKAS. Koks tan­kas?

YANG (pa­gal­vo­jęs). T-72? Be­rods… Ai, ne­svar­bu koks. Tai jis vi­su grei­čiu va­ro dvi­ra­čių ta­ku, o ant vir­šaus pri­li­pę tan­kis­tų ir dar su šu­nim, ko­vi­niu. Šuo kau­kia už­ver­tęs gal­vą, tan­kis­tai rė­kia: „Na ura!“ Ir per­va­žiuo­ja Žert­vą. Ne­ži­nau ge­rai, ji bent sprogt su­spė­jo ar tik su­try­nė. Ne­gir­dė­jau per triukš­mą, per švil­pi­mą oro… (At­si­kvė­pęs) Nes, ži­not, jau­čiu – ei­na oras, bliūkš­tu vi­sas, rau­me­nys, kau­lai iš­si­lei­džia, žo­džiu, cha­na man, bas­ta. Kiek ten už­tru­ko, sun­ku pa­sa­kyt – kai mie­gi, lai­kas ki­taip ei­na. At­si­bu­dau jau po vis­ko. O Žert­vos ne­bėr ša­lia. Iš va­ka­ro dar gu­lė­jo.

Pau­zė.

DZIEDZIUKAS. Tai svei­ki­nam – pa­ga­liau, Yang.

DZIEDZIŪNĖ. Svei­ki­nam. (Mo­ja KATINĖLIO le­te­nė­le) Bet kur ta Ži­vi­lė? Kur ji­nai ga­lė­jo ding­ti nak­tį?

DZIEDZIUKAS. Be­ne svar­bu, mo­tin, sa­vo at­li­ko ir kvit! Yang rei­ka­lą su­si­tvar­kė ir ge­rai.

DZIEDZIŪNĖ. Tas iš­min­čius spe­cų spe­cas, ge­rą ra­dom… Pa­la, aš ra­dau ar tu? Nes aš bu­vau už­si­ra­šius… (Žiū­ri­nė­ja del­ną) Ne­be­įskai­tau. Nu­si­try­nė…

Skam­bu­tis į du­ris. ŠUNELIS lo­ja.

DZIEDZIUKAS. Jau­čia ki­tą šu­nį už du­rų esant. (ŠU­NE­LIUI) Tar­naut! Gult! Sve­tį su šu­nim gerbt!

DZIEDZIŪNĖ. Čia da­bar? Taip anks­ti? Nie­ko ne­lau­kiam…

DZIEDZIUKAS. Dar to­kiu me­tu nor­ma­lūs žmo­nės mie­ga. Yang, pa­žiū­rėk, kas ten brau­na­si nak­tim.

YANG nu­ei­na ati­da­ry­ti. At­ėję tie pa­tys – BILAS ir CHORAS su TRUE SABAKA, bet da­bar jau su tan­kis­tų uni­for­mo­mis.

BILAS. Jūs Žert­va?

YANG. Aš Yang. O Žert­va ši­ą­nakt pra­din­go…

BILAS. Jūs Yang? Jūs Žert­va. Ei­sim su mu­mis.

YANG (jau­din­da­ma­sis). Ne, pa­ti­kė­kit, aš ne­įsi­vaiz­duo­ju, kur ji­nai ga­lė­jo… Jūs ne taip su­pra­tot… Aš sap­na­vau, kad…

BILAS. Pa­ei­sim su mu­mis, sa­ky­ta. Daik­tų jo­kių ne­imam. Cha­la­tė­lį ren­gia­mės, var­du­ką ant kak­ty­tės ra­šo­mės, eti­ke­tę ka­bi­na­mės (įbru­ka eti­ke­tę ir flo­mas­te­rį).

YANG. Kur ei­sim?.. Taip anks­ti – ar jau dir­ba?.. Ir reng­tis… Kaip čia…

BILAS. Pas pa­ne­lę Ying ei­sim, kad toks smal­sus Žert­va. Jū­sų me­tų, tik aukš­tes­nė už jus. Tai nie­kis.

CHORAS. Ant ki­bi­ro at­si­stos.

BILAS. Ko­men­ta­rus sau pa­si­lai­kom. (YANG vis sto­vint kaip įbes­tam) Pa­de­dam pa­si­ruošt po­nui.

CHORAS nu­plė­šia YANG cha­la­tą ir šis lie­ka tik su trum­pi­kėm, ra­šo flo­mas­te­riu YANG ant kak­tos, TRUE SABAKA ka­bi­na eti­ke­tę ant kai­rės ko­jos nykš­čio.

BILAS. Bet ko jūs taip iš­spro­gi­not akis? Oho!.. Ir iš­si­žio­jot… Ei­kit, ei­kit – kas gi čia to­kio, kad ne­pa­žįs­tat pa­ne­lės, su­si­pa­žin­sit.

CHORAS. Ant ki­bi­ro.

BILAS (luktelėjęs). Po­nas Yang, at­ro­do, pats eit ne­be­ga­li. Pa­gelbs­tim po­nui Yang eit.

CHORAS su TRUE SABAKA pa­ke­lia vi­siš­kai su­stin­gu­sį YANG.

CHORAS. Koks leng­vu­tis – kaip oro pri­pūs­tas. (TRUE SA­BAKAI) At­sar­giai na­gus, žiū­rėk, ne­pra­drėksk po­no.

Už­da­ro du­ris. Ty­la.

DZIEDZIŪNĖ. Ne­pa­ken­čia­ma ši­taip. Įjunk!

DZIEDZIUKAS įjun­gia gar­są.

TV (gro­ja „Scot­land the Bra­ve“, pas­kui kal­ba Fran­kli­nas). Nors vi­si gims­ta­me ne­iš­ma­nė­liai, ta­čiau kad toks ir iš­lik­tum, tu­ri pa­si­steng­ti. (Gro­ja) Kiek­vie­nas no­rė­tų il­gai gy­ven­ti, bet nie­kas ne­no­rė­tų pa­sen­ti. (Gro­ja) Mes ne­nu­sto­ja­me žais­ti dėl to, kad pa­sens­ta­me – mes pa­sens­ta­me to­dėl, kad nu­sto­ja­me žais­ti. (Gro­ja) Pa­sak po­etų, mirš­tant vy­rui pas­ku­ti­nė krus­te­li šir­dis, mo­te­riai – lie­žu­vis (gro­ja).

DZIEDZIŪNĖ (per­rėk­da­ma). Kiek ga­li kal­bėt tas Fran­kli­nas!!?

DZIEDZIUKAS. Ge­riau sa­kyk, kiek jis ga­li gy­vent?!!

DZIEDZIŪNĖ. Tai jis dar gy­vas???