Mū­sų Da­mos pa­slap­tis

AUD­RO­NĖ GIR­DZI­JAUS­KAI­TĖ

Tė­vas po ka­ro lan­ky­da­mas gi­mi­nę ap­va­žia­vo pu­sę Lie­tu­vos. Grį­žęs iš to­li, nie­ko ne­ži­no­jo apie dau­ge­lio ar­ti­mų­jų li­ki­mus – kur ku­rį ka­ro ban­ga nu­bloš­kė, su­sarg­di­no ar vi­sai pra­žu­dė. Vi­sus su­au­gu­sius vai­kus kvie­tė va­žiuot į Vil­nių mo­ky­tis ir kiek­vie­nam ža­dė­jo sa­vo pa­sto­gę. Ti­kė­jo moks­lo švie­sa.

Vie­na­me Že­mai­ti­jos baž­nyt­kai­my­je (tą is­to­ri­ją gir­dė­jau Tė­vą pa­sa­ko­jant sa­vo ko­le­gai me­di­kui), lan­ky­da­mas dė­džius, bu­vo, kaip įpras­ta, pa­so­din­tas prie vai­šių sta­lo. Ir prie­šais ant sie­nos, tarp šven­to pa­veiks­lo ir pa­dū­ma­vu­sio veid­ro­džio, pa­ma­tė iš­di­din­tą šei­mi­nin­kų ves­tu­vi­nę nuo­trau­ką. Bet jo dė­me­sį pa­trau­kė ne pa­ti fo­to­gra­fi­ja auk­suo­ta­me rė­me, o tas ne­pa­pras­to gro­žio įgi­lin­tas rė­mas su gip­sa­tū­ra au­ga­lų mo­ty­vais. Vie­to­mis nu­si­try­nu­sios auk­so plokš­te­lės liu­di­jo rė­mo am­žių. Tvar­dy­da­mas ko­lek­ci­nin­ko nuo­jau­tą, ra­miai pa­klau­sė: „O kas gi šia­me rė­me bu­vo anks­čiau?“ – „A, kaž­ko­kia len­ta“, – mos­te­lė­jo šei­mi­nin­kas. „Ar ga­lė­čiau ją pa­ma­ty­ti? Iš­sau­go­jot?“ – „A, vo­lio­jas ten ant aukš­to.“ Už­li­po jie į pa­lė­pę; pa­si­kui­tęs tarp se­nų ra­kan­dų, šei­mi­nin­kas iš­trau­kė ap­mu­si­ju­sią len­tu­tę ir pa­da­vė tė­vui. Šis švel­niai brūkš­te­lė­jo ir, pa­ma­tęs kaž­ką balkš­vai mels­va, su­pra­to, kad tai ta­py­ba. „Ar ga­lit man ją ati­duo­ti?“ – „A, im­kis, kad no­ri.“ – „O rė­mą kaip?“ Dėl rė­mo te­ko il­gai de­rė­tis – šei­mi­nin­kams jis taip pat la­bai pa­ti­ko. Tė­vas ža­dė­jo pa­veiks­lą pa­ro­dy­ti ži­no­vams, nu­sta­ty­ti jo ver­tę ir tvar­kin­gai da­li­mis siųs­ti pi­ni­gus už to­kias pui­kias ra­dy­bas. Dė­dis su­ti­ko.

Ir štai pa­aiš­kė­jo, kad pa­veiks­las grei­čiau­siai bus bu­vęs ka­ro gro­bis, gal nu­ka­bin­tas nuo sie­nos ko­kia­me Lie­tu­vos dva­re­ly­je, neš­tas ir pa­mes­tas, ne­te­kęs šei­mi­nin­ko. Pa­ra­šas ro­dė, kad ta­py­tas jis vy­riau­sio­jo iš tri­jų bro­lių Ma­kov­skių, Kar­lo Briu­lo­vo mo­ki­nio, ro­man­ti­nių po­lin­kių Kon­stan­ti­no, mė­gu­sio por­tre­to žan­rą. Jo is­to­ri­nių dro­bių bu­vo įsi­gi­ję ca­ro rū­mai Alek­san­dro II lai­kais, jis ta­pė im­pe­ra­to­riš­ko­sios šei­mos na­rius. Ži­no­mos ir jo dro­bės li­te­ra­tū­ri­niais siu­že­tais – „Ofe­li­ja“, „Ta­ma­ra ir De­mo­nas“ ir ki­tos, ku­rio­se kar­tais at­pa­žįs­ta­me tą pa­tį mo­de­lį.

Mū­sų pa­veiks­le Da­ma at­ro­dė stab­te­lė­ju­si šo­kio ju­de­sy – vos pa­si­su­ku­si ir at­lo­šu­si gal­vą; ji žvel­gė į mus tam­siu, švel­niu žvilgs­niu, ne­ga­lė­da­ma nu­slėp­ti liū­de­sio, ku­rį pa­brė­žė gi­lūs še­šė­liai ap­link akis. Jos vei­do iš­raiš­ka lyg ir ne­si­de­ri­no su šo­kio ju­de­siu, bet gal kaip tik ta ne­der­mė kė­lė dra­ma­tiz­mo po­jū­tį… Tai­syk­lin­go ova­lo blyš­kus vei­das su ma­ža dai­lia bur­na, ne­ra­mių, į vir­šų su­kel­tų, bet iš po mels­vo kas­pi­no sprūs­tan­čių juos­vų plau­kų ku­pe­ta de­rė­jo prie lyg ūko ap­trauk­tos me­džia­gos, grei­čiau­siai – mus­li­no. Bal­ta, minkš­tai klos­ty­ta at­vi­ra va­ka­ri­nė suk­nia, pri­si­gė­ru­si vir­pan­čių die­nos at­spal­vių, švel­niai lie­tė jos dai­lų kak­lą, ap­nuo­gin­tus pe­čius, krū­ti­nę. Ne­ju­čiom at­min­ty­je su­skam­ba Puš­ki­no pos­mas:

Apie por­tre­tą me­no­ty­ri­nin­kai įvai­riai sam­pro­ta­vo, ta­čiau vi­si su­ta­rė, kad ja­me ga­lė­jo bū­ti pa­vaiz­duo­ta ko­kia rū­mų šo­kė­ja ar frei­li­na, o gal ir pa­ti sos­to įpė­di­nė…

Taip mes ir gy­ve­nom pu­sę am­žiaus to­je pa­čio­je erd­vė­je su sa­vo Da­ma, pri­si­ri­šę prie jos, my­lė­da­mi ją už ne­vys­tan­tį gro­žį, o dar la­biau – už tai, kad bu­vo mū­sų keis­to, per­mai­nin­go gy­ve­ni­mo liu­dy­to­ja. Vie­nus iš­ly­dė­ju­si, ki­tus – pa­si­ti­ku­si. Ra­miai ste­bin­ti, o kar­tais ir prie­kaiš­tau­jan­ti… Tik ry­tais, kai sau­lė iš­ny­ra iš už Tri­jų Kry­žių kal­no, mū­sų Da­mos vei­das nu­švin­ta, su­čiaup­tas lū­pas su­vir­pi­na vos pa­ste­bi­mas šyps­nys.

Vi­sai ne­se­niai ga­vau kvie­ti­mą į Ry­gos dai­lės mu­zie­jaus ru­sų dai­li­nin­kų ko­lek­ci­jos pa­ro­dą. Ėjau iš sa­lės į sa­lę gė­rė­da­ma­si ži­no­mais ir ne­ma­ty­tais pa­veiks­lais. Stai­ga vie­no­je jų iš­vy­dau ne­di­de­lę dro­bę, iš ku­rios į ma­ne sa­vo liūd­nu žvilgs­niu vėl žvel­gė mū­sų Da­ma! Jau­du­lys truk­dė žiū­rė­ti. Ji sė­dė­jo jau­kio­je XIX a. na­mų ap­lin­ko­je, re­gis, fo­te­ly­je ne­to­li ži­di­nio, ap­si­gau­bu­si šil­ta ska­ra.

Šis ne­ti­kė­tas jau­di­nan­tis su­si­ti­ki­mas at­vė­rė man Da­mos pa­slap­tį: ji bu­vo Kon­stan­ti­no Ma­kov­skio žmo­na, my­li­miau­sias jo mo­de­lis.