Literatūra

„Absurdiškos klaidos“, arba Vertėjo pamąstymai

Mums rašo 2012 m. ko­vo mė­ne­sį „Šiau­rės At­ėnai“ kny­gų sky­re­ly­je iš­spaus­di­no Gra­ži­nos Ma­to­nie­nės re­cen­zi­ją „Tarp ne­įpras­tu­mo ir tai­syk­lin­gu­mo“, de­ja, ta­da ją pra­žiū­rė­jau, nes, pri­si­pa­žin­siu, šį laik­raš­tį skai­tau ne vi­sai re­gu­lia­riai. Kad ir pa­vė­luo­tai, nu­spren­džiau į ją at­si­liep­ti

Gra­žios Ju­liaus min­tys

MIKALOJUS VILUTIS Esu pa­vy­dus ir tuo džiau­giuo­si. Tai reiš­kia, kad ne­su sa­vim pa­ten­kin­tas kvai­lys ir su­pran­tu, kad tu­riu ko pa­vy­dė­ti. Ma­tau, kad daug yra žmo­nių, už ma­ne ge­res­nių, ta­len­tin­ges­nių ir pro­tin­ges­nių. Tu­riu ką vy­tis. Gy­ven­ti ne­nu­obo­du. Ačiū tiems, ku­riems pa­vy­džiu.

Ta­tui­ruo­tės

PETRAS RAKŠTIKAS Vi­saip ga­li­ma pa­tek­ti į miš­ką: nu­ei­ti, nu­va­žiuo­ti, nu­šliauž­ti, ga­li­ma per te­le­vi­zo­rių, nu­plauk­ti, nu­bėg­ti, o miš­ke ga­li vis­ko at­si­tik­ti. Pa­ė­mei ben­zinp­jūk­lį ir pa­sta­tei na­mą. Pa­ė­mei vabz­dį ir, ko­jas, spar­nus nu­trau­kęs, pa­lei­dai pir­ma­pra­dį vikš­rą ant že­mės

Vil­kas ir ėriu­kas

ANDRIUS PATIOMKINAS

Mažieji solipsistiniai gojai

OTI­LI­JA KER­BE­LY­TĖ

Žy­din­čių vyš­nių ša­kos

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio vi­du­ry­je „Kom­jau­ni­mo tie­sos“ dar­buo­to­jai su­si­kė­lė į Al­gir­do gat­vė­je gel­to­nuo­jan­tį ben­dra­bu­tį. Pa­sta­tas it šach­ma­tų len­ta – so­cia­liz­mo ar­chi­tek­tū­ros nuo­bo­dy­bė.

Kolaboravimas (II)

JONAS KIRILIAUSKAS Man pa­ti­ko žiū­rė­ti per te­le­vi­zo­rių so­vie­ti­nius fil­mus, kol kai­mo kul­tū­ros na­mų mi­nia­tiū­ri­nė­je sa­lė­je at­si­sė­dęs ant pa­pras­tų me­di­nių suo­lų be at­lo­šų pa­ma­čiau – in­dų fil­mus.

Iš baltųjų giesmynų

NE­RI­JUS CI­BULS­KAS Dai­va Mo­ly­tė-Lu­kaus­kie­nė. Bal­to­jo ki­ro gies­my­nai. Ei­lė­raš­čiai. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 112 p. Po­etai iš ap­lin­ki­nio triukš­mo ma­sy­vo, kal­bi­nio led­kal­nio iš­ker­ta, iš­skap­tuo­ja sa­vą­jį bal­są. Na bent jau im­pul­sy­viai sten­gia­si, nu­vy­da­mi tą nuo­la­ti­nį, ne­pa­lie­kan­tį „taip jau bu­vo kal­bė­ta, taip jau bu­vo ra­šy­ta“. Net jei­gu bu­vo, ar da­bar ne­pa­vyk­tų pa­sa­ky­ti, už­ra­šy­ti ki­taip?

Rotho perturbacijos

MARIUS PLEČKAITIS Phi­lip Roth. Port­no­jaus skun­das. Ro­ma­nas. Iš an­glų k. ver­tė Ma­rius Bu­ro­kas. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 229 p. Keis­tas, o kar­tu daug kam ir ar­ti­mas tas Port­no­jaus ne­ga­la­vi­mas, grei­čiau­siai su­kur­tas pa­ties ra­šy­to­jo Rot­ho: „stip­rūs eti­niai ir al­truis­ti­niai im­pul­sai nuo­lat ker­ta­si su ne­pa­pras­tais, daž­nai iš­kreip­tais ly­ti­niais troš­ki­mais.

Re­a­liz­mas su prie­dais

EMI­LIS MIL­KE­VI­ČIUS Vac­lo­vas Mi­kai­lio­nis. Jot­vin­gių lais­vės šo­kis. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 240 p. Pla­čių in­te­re­sų švie­suo­lis V. Mi­kai­lio­nis – ne tik Ro­mu­vos kri­vis, Sei­mo eks­per­tas ži­niask­lai­dos klau­si­mais (2002 m.; plg. str. „Et­ni­nė kul­tū­ra spau­dos veid­ro­dy­je“ Sei­mo in­ter­ne­to sve­tai­nė­je), bet ir (o gal de­rė­tų sa­ky­ti – vi­sų pir­ma) la­bai anks­ty­vas lie­tu­vių scien­ce fic­tion pio­nie­rius