Kolaboravimas (II)

JONAS KIRILIAUSKAS

Man pa­ti­ko žiū­rė­ti per te­le­vi­zo­rių so­vie­ti­nius fil­mus, kol kai­mo kul­tū­ros na­mų mi­nia­tiū­ri­nė­je sa­lė­je at­si­sė­dęs ant pa­pras­tų me­di­nių suo­lų be at­lo­šų pa­ma­čiau – in­dų fil­mus.

Muš­ty­nės su už­kad­ri­niu smū­gių gar­sų imi­ta­vi­mu (ta­da to ne­ži­no­jau, kur ten man, ne­skai­tan­čiam žur­na­lo „Ki­nas“), mei­lės aist­ros, aša­ros ir dai­nos, šo­kiai ir daug daug spal­vų. At­ro­dė, kad in­dai dau­giau nie­ko ne­vei­kia, tik mu­ša­si, šau­do­si ir įsi­my­li be­veik vi­sa­da ne tą, ką rei­kia, ne tam luo­mui pri­klau­san­čias mer­gi­nas, žo­džiu, blo­gai, kai vi­suo­me­nė­je daug kla­sių an­ta­go­nis­čių.

Ei­da­mi na­mo su drau­gais vi­są po­ros ki­lo­met­rų ke­lią ap­ta­ri­nė­da­vo­me ma­ty­tus vaiz­dus, su­rū­ky­da­vom po ko­kią ci­ga­re­tę.

Man po tų fil­mų im­da­vo at­ro­dy­ti, kad mes gy­ve­na­me ne­spal­vo­ta­me pa­sau­ly­je, nes nie­ko pas mus pa­na­šaus ne­vy­ko. Nors vy­ko – štai pa­bė­go kol­cho­zo vai­ruo­to­jas su san­dė­li­nin­ke į ki­tą Lie­tu­vos kraš­tą, štai mū­ri­nin­kas su lau­ko bri­ga­dos dar­bi­nin­ke pa­bė­go į ki­tą ra­jo­no kraš­tą, pa­bė­go pa­li­kę šei­mas, bet nie­kas jų ne­gau­dė ir nie­kas ne­si­šau­dė, net ne­si­mu­šė, pa­si­da­li­jo tur­tą, vai­kus, ir ty­la.

Vė­liau mies­te bu­vo at­ras­tos pran­cū­zų ko­me­di­jos su L. de Funèsu, P. Ri­chard’u, G. De­par­dieu ar J.-P. Bel­mon­do.

Bet „sov­ki­no“ su­ge­bė­da­vo vi­sa tai nu­stelb­ti.

Net­gi am­ži­nai tie pa­tys prieš tas pa­čias šven­tes – prieš re­vo­liu­ci­jos me­ti­nes bū­da­vo ro­do­mi fil­mai apie re­vo­liu­ci­ją ir Le­ni­ną, be­je, tai nu­tik­da­vo ir pa­va­sa­rį, prieš to pa­ties „re­vo­liu­ci­jos va­do“ gim­ta­die­nį, ir, ži­no­ma, apie ka­rą ir dar kar­tą apie ka­rą, ar­tė­jant per­ga­lės ir ki­to­kioms su ka­ru su­si­ju­sioms da­toms.

Žiū­rė­da­vau ir nie­ka­da ne­nu­si­bos­da­vo, o kaip ga­li, jei ne­tu­ri pa­si­rin­ki­mo?

Be­je, ir šven­tės bu­vo ga­nė­ti­nai „krikš­čio­niš­kos“ – po dvi die­nas vis, duo­dant lai­ko „at­si­gau­ti“ po pir­mos die­nos pa­ra­dų ir pa­mi­nė­ji­mų.

Nie­kas mū­sų kai­me­ly­je ne­bur­bė­jo prieš val­džią, ypač prie vai­kų. Va ko­kia tvar­ka čia bu­vo. Vai­kų bi­jo­jo, nes jie bu­vo ki­to­kie, au­go idė­ji­niai, žai­dė ka­rą (pas­ku­ti­nį), sva­jo­jo bū­ti ka­ro did­vy­riais ar­ba kos­mo­nau­tais, tai­gi.

Ran­ka pa­lie­čia­ma aukš­čiau­sia val­džia čia bu­vo zo­o­tech­ni­kė, ve­te­ri­na­ras ir lau­ko bri­ga­dos bri­ga­di­nin­kas. Ko­lū­kio pir­mi­nin­kas re­tai pa­si­ro­dy­da­vo „su rei­ka­lu“, ne­bent į par­duo­tu­vę ap­si­pirk­ti. Mi­li­ci­ja ir­gi bu­vo be­veik ne­ži­no­mas reiš­ki­nys, net kai kai­me­lio par­duo­tu­vę ban­dė api­plėš­ti, at­vy­ko tik po tri­jų die­nų – pėd­sa­kų pa­ieš­ko­ti. Be­je, ra­do ir va­gis pa­ga­vo!

Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos pir­mą­jį sek­re­to­rių ži­no­jo vi­si, na, ne­bent iš­sky­rus jau vi­sai se­ną ar dauž­tą. Ant­ro­jo sek­re­to­riaus ne­ži­no­jo nie­kas, o ki­ti val­džios vy­rai ir­gi bu­vo ne­ži­no­mi, kaip ir ne­ži­no­mi jų dar­bai – šlo­vin­gi ir ne­la­bai.

Ge­riau bu­vo ži­no­mi SSRS KP ge­ne­ra­li­niai sek­re­to­riai, ku­riuos kiek­vie­ną die­ną po ke­lis kar­tus ro­dy­da­vo per te­le­vi­zo­rių. Ki­ti ir­gi bu­vo ma­žiau ži­no­mi, nes vis­ką spren­dė tai­gi ge­ne­ra­li­nis, o kas ten per „or­ga­nai“ vi­so­kie pre­zi­diu­mai ir pa­na­šiai, ne­la­bai kas nu­tuo­kė ir ne­si­do­mė­jo, nes po­li­ti­ka do­mė­tis ne­rei­kė­jo – jos kaip ir ne­bu­vo kai­me­ly­je.

Iš sa­vo is­to­ri­jos per­so­na­žų ži­no­jo­me Her­kų Man­tą, Ta­dą Blin­dą, Di­čių, dak­ta­rą Tu­lei­kį iš Si­ri­jos Gi­ros ro­ma­no ek­ra­ni­za­ci­jos („Rau­don­me­džio ro­jaus“), Vy­tau­tas ir Min­dau­gas bu­vo be­veik ne­ži­no­mi, ypač pas­ta­ra­sis. Na, dar bu­vo ke­tu­ri tan­kis­tai su Ša­ri­ku, ka­pi­to­nas Ten­ke­šas su Ve­ro­ni­ka ir Ja­ka­bu Bu­ga, šuo Ci­vi­lis ir bro­liai Lo­kiai.

Čia kal­bu apie vi­du­ti­nį sta­tis­ti­nį kai­me­lio gy­ven­to­ją, ku­ris tu­rė­jo vei­kian­tį te­le­vi­zo­rių, ma­tė dvi pro­gra­mas ir ne­gė­rė kiek­vie­ną die­ną iki smi­gi­mo.

Tai­gi ko­la­bo­ra­vo­me mes, bu­vo­me „juo­di ko­la­bo­ran­tai“, nes ne­tu­rė­jo­me jo­kios al­ter­na­ty­vos, baž­ny­čia bu­vo to­li, ku­ni­gai ne­už­ei­da­vo nie­ka­da, žo­džiu, bu­vo­me pa­lik­ti su­nyk­ti ho­mo so­vie­ti­cus kas­die­ny­bė­je, be jo­kios vil­ties ir ga­li­my­bės bū­ti ki­to­kie.

Da­bar dar daž­nai gal­vo­ju, o ko­dėl se­nie­ji kai­mo gy­ven­to­jai mums, jau­ni­mui, nie­ko ne­pa­aiš­ki­no, ne­pa­si­da­li­jo su mu­mis anų lai­kų dva­sia, is­to­ri­ja, iš ku­rios bū­tu­me ga­lė­ję pa­si­sem­ti ki­to­kio su­pra­ti­mo, ki­to­kio pa­sau­lio ma­ty­mo, bet vi­si kaip su­si­ta­rę ty­lė­jo ar­ba kal­bė­da­vo užuo­mi­no­mis.

Tos užuo­mi­nos at­ro­dė ne­įti­kė­ti­nos, nes kas anuo­met ga­lė­jo pa­ti­kė­ti pa­sa­ko­ji­mu, kad „Sme­to­nos lai­kais, tai­gi fa­šis­ti­nio re­ži­mo me­tu“, par­da­vė­jas ga­lė­jo vy­tis pir­kė­ją į gat­vę siū­ly­da­mas pre­kę!

Gal­vo­jom, kad tai smul­kia­bur­žu­a­zi­nė pro­pa­gan­da, ne dau­giau, kai pa­ly­gin­da­vo­me sa­vo kai­me­lio par­da­vė­ją, ku­ri ga­lė­jo iš­vy­ti ne­pa­ti­ku­sį pir­kė­ją su šluo­ta ran­ko­je, kad pa­pra­šė anykš­tė­niš­ko vy­ne­lio bu­te­lio sko­lon.

Da­bar gal­vo­ju, kad, ko ge­ro, ta san­tvar­ka bu­vo įva­riu­si la­bai di­de­lę pra­ei­ties bai­mę, o jei nie­ko ne­rei­ka­lin­go ne­kal­bi, tai ir la­bai bi­jo­ti ne­rei­kia, ga­li ra­miai taip bui­tiš­kai ko­la­bo­ruo­ti.