Literatūra

Ge­or­ge’as Or­wel­las: tarp pro­pa­gan­dos gir­nų

MARIUS PLEČKAITIS Sau­sio 23-iąją su­ei­na še­šias­de­šimt tre­ji me­tai, kai pa­sau­lis ne­be­tu­ri Ge­or­ge’o Or­wel­lo. Per tuos me­tus au­to­riaus vei­das ir ver­ty­bės bu­vo kei­čia­mi ir ki­to sa­vai­me.

Kup­ra­nu­ga­riai iš­gel­bės pa­sau­lį

PAU­LI­NA DRĖG­VAI­TĖ – Koks keis­tas gy­vū­nas yra kup­ra­nu­ga­ris. Už­snig­ti mū­sų lau­kai, pa­vie­nės tro­bos ir ne­iš­sen­kan­tis be­vil­tiš­ku­mas. Kuo tau ne dy­ku­ma? Gal­būt dėl to toks at­ski­ru­mas? Juk ži­nai, žie­mą už­pus­tys ir nie­kas ne­pa­dės…

Se­mai, ta­vo pa­siū­din­tos kel­nės per­ne­lyg kvap­nios

WO­O­DY AL­LEN Pa­vyz­džiui, ben­dro­vė „Fos­ter-Mi­ller“ ne­se­niai su­kū­rė au­di­nį, pa­si­žy­min­tį lai­džio­mis sa­vy­bė­mis: kiek­vie­nas jo siū­le­lis yra pa­jė­gus per­duo­ti elek­tros sro­vę [...], tai­gi vie­ną die­ną ame­ri­kie­čiai [...] ga­lės įkrau­ti sa­vo mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus pa­try­nę juos į po­lo marš­ki­nė­lius.

Dul­kių įkvė­pi­mas

RASA RAMONAITĖ At­min­ties dė­žu­tę at­ra­ki­na skir­tin­gi rak­tai. Kad bū­tų iš­lais­vin­ta po­jū­čių la­vi­na, kar­tais už­ten­ka smul­kme­nos.

Vai­ki­nas, ki­bi­ras ir kon­teks­tas

MIG­LĖ SUR­VI­LAI­TĖ Štai da­bar jūs per­skai­ty­si­te tik­rais fak­tais pa­rem­tą is­to­ri­ją ir su­pra­si­te, kaip kon­teks­tas vei­kia kū­ri­nį, o gal net ne kū­ri­nį. Ne­su­pran­ta­te, apie ką kal­bu? Tad pra­dė­ki­me nuo pra­džių.

Kaip ne­rei­kia ra­šy­ti pro­zos

AIS­TĖ PIL­KAUS­KAI­TĖ

Lieps­no­to­ji pe­lė­da

MILDA JURKEVIČIŪTĖ Ati­de­du sa­ve į ne­bū­tį, kad ga­lė­čiau bū­ti tik­ra sa­vo žo­džiu. Pa­ti­kė­si­te ar ne­pa­ti­kė­si­te, bet kar­tais ne­rei­kia bū­ti gra­žiam tarp rai­džių, kad ga­lė­tum di­džiuo­tis sa­vo drą­sa šluo­ti pra­ga­ro skers­gat­vius.

AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės

Kaip ne­su­ga­din­ti šuns šir­dies

KAROLIS DAMBRAUSKAS Mi­chail Bul­ga­kov. Šuns šir­dis. Iš ru­sų k. ver­tė Jur­gis Gim­be­ris. K.: Jo­te­ma, 2011. 208 p. Kon­teks­tas Ši Mi­chai­lo Bul­ga­ko­vo apy­sa­ka pa­ra­šy­ta 1925 m., ta­čiau dėl so­vie­ti­nės cen­zū­ros iš­spaus­din­ta tik 1987 m. Ko­kie 1925-ie­ji So­vie­tų Są­jun­go­je?

Lieps­no­jan­čios bū­ties spal­va

DALIA ZABIELAITĖ Or­han Pa­muk. Ma­no var­das Rau­do­na. Ro­ma­nas. Iš tur­kų k. ver­tė Jus­ti­na Pil­kaus­kai­tė-Ka­ri­niaus­kie­nė. V.: Ty­to al­ba, 2012. 567 p. „Ši­taip nu­vy­to rau­do­na su­si­ža­vė­ji­mo mi­nia­tiū­ro­mis ir or­na­men­ti­ka ro­žė, ku­ri prieš šimt­me­tį Stam­bu­le pra­žy­do įkvėp­ta per­sų“ (p. 564). To­kius žo­džius pas­ku­ti­nia­me sky­re­ly­je ta­ria vie­na iš pa­grin­di­nių šio ro­ma­no vei­kė­jų Še­kiu­rė