Literatūra
Amerikietiška svajonė (3)
Važiuojame pro besiganančius bizonus, kurie šnopuoja savo dideliais kūnais. Lėtai pakelia galvas ir stebi mus, didingai iškėlę ragus. Stebiu tuos didingus gyvūnus, išlaikiusius savo garbę. Deja, jie kruopščiai aptvertame aptvare teritorijoje, kurios akys negali aprėpti. Juose slypi kažkokia buvusių laikų didybė.
Žmonės už horizonto, arba Lažybos iš dvidešimties centų
Kai mirė diedukas, močiutei jis netrukus prisisapnavo. Sakė, kad paklausė: „Kur tu taip ilgai buvai?“ Jis atsakė, kad ku-rorte. Palangoj buvo. Sakė: „Kaip pristojo kokia boba, negalėjau grįžt, ba norėjo vaiko nuo manį.“ – „Tai reikėjo atlikt reikalą ir grįžt“, – pasakė močiutė ir sapnas baigėsi.
Pernykščio „Poezijos pavasario“ nuogirdos
„Žiūriu, Basanavičius daug kur už nuopelnus sėdi.“
Vincas Bundza
Šiugždesiai
Liucė stovėjo visiškai rami. Veikiausiai visu rimtumu pakluso kažkokiems nurodymams, kuriuos indėnas jai vis šnibždėjo, gal kokį užkeikimą, pamanė Ferberis; jis pastebėjo: burbulas kyla iš nedidukės perregimos žarnos po taburetės plokšte. Mergaitė galvą buvo kiek iškėlusi, tai, regis, liudijo pasididžiavimą, drauge lyg ir gynybą ar atsitraukimą. Arba Tereza jai pasakė (dar namie, kur viskas sava, – tai buvo susitarimas)…
Žanrų vaiduokliai: detektyvas
Šių istorijų populiarumas liudija nesenstantį žmogaus poreikį kurti ir minti mįsles bei aiškintis baisiausio nusikaltimo – žmogžudystės – individualius motyvus ir visuomenines aplinkybes. Wystanas Hugh Audenas, kaip žinoma, yra pasakęs, kad detektyviniai romanai yra pasaulietiški krikščioniškos kaltės, išpažinties ir atpirkimo dramos atkartojimai.
Nečiupinėtoji lituanistika (5)
1939 m. rugsėjo pabaigoje Putinas buvo nuostabiai produktyvus – kasdien parašydavo po eilėraštį, sklidiną karo pradžios nerimo. Tarp jų ir elegiškasis „Motinai“, kurio negebėjau deramai įvertinti, rašydama magistro darbą. Vokiečių karo cenzūra neleido platinti 1944 m. išleistų „Rūsčių dienų“, leidykla „Sakalas“ visgi kažkiek išplatino nelegaliu būdu.
Jausmų buhalterija
kaskart kai sutinki žmogų iš praeities kadais mylėtą
pasigirsta viduje ūžesys bildesys
į darbą sulekia visas
jausmų buhalterijos kabinetas
pasikelia dokumentus suvedinėja į excelį
kiek apgailestavimo kiek kaltės kiek pykčio
kokia širdies skola ar perjauta
Liūtą sau šeriasi
Iš ašutinių maišų, iš alyvos skardinių,
Iš pupų juodųjų ir tižios skalūninės duonos,
Iš rūstybės rūgšties, smalos tiesmukumo,
Iš kreozoto, benzino, pavarų velenų, ratuotų padėklų
Liūtas stiebias.
Vanduo
Prasideda, – pagalvojau. Apytuštėje aikštelėje ežero link, priešais skelbimų lentą su sodininkų bendrijos vidaus tvarkos taisyklėmis ir šalia Jono „Volvo“ stovėjo nepažįstamas automobilis. Mažytis, kokius vairuoja paaugliai. Suabejojau, gal pas Veroniką anūkas atvažiavo, bet ne – ji dar tuščiose lysvėse kapstėsi viena.
Kryptis: pietūs
Pietų Amerikai visai netiktų lietuviški mėnesių pavadinimai. Labai nedaug čia balandžių.
Anei vienos liepos, palinkusios prie kelio.
O ir rugių nieks nesėja rugsėjį.
