Literatūra
Kaip prasilenkti su gvančiais, hokitais ir kalnais milžinais
Siauruose kultūrininkų sluoksniuose plačiai žinomų parahokinių rogučių žaidynių data, tartum Velykų, kilnojasi: šiemet jos įvyko sausį. It ridenami loveliu margučiai, nuo kalnelių vėl dardėjo Hokio garbintojai ir prieteliai spalvingais apdarais ir padargais, šįsyk, regis, susirinko kone svajonių komanda.
Baigiasi metai
Staiga pamačiau, kad viena atspindžio veidrodyje ranka krustelėjo. Krūptelėjau. Tik po sekundės dalies suvokiau, kad tai krustelėjo mano paties ranka. Kreivai nusiviepiau. Mat prancūzų psichoanalitikas Lacanas, kalbėdamas apie vadinamąją „veidrodžio stadiją“, sako, kad šešių–aštuoniolikos mėnesių kūdikis, reaguodamas į savo atspindį veidrodyje, ima suvokti savo kūno visumą. Vadinasi, grįžau… Welcome back!
Geriausios knygos apie karą
[Michael Howard:] …karas kaip žmogaus brandintojas yra pasaulyje su niekuo nepalyginamas vyksmas. Situacijose, kur tave iš tikrųjų stengiasi nužudyti, atrandi save. Tai ir labai įdomu, ir baisu. Civiliniame gyvenime nėra nieko panašaus. Baimė – puiki žmogaus charakterio egzaminuotoja.
(Tikrasis) skaistminas
Tikrasis rašytojo vardas yra Franckas Chauvereau. Į literatūrą jis įžengė su romanu, kurio tema sukrėtė ir beveik visiems atėmė amą. Tai istorija apie pirmąją meilę, romantiškus dvylikamečio berniuko ir suaugusio vyro santykius.
Naujienos ir senienos
Nesitikėjau, kad skaityti bus taip įdomu, – knygyne niekada neatkreipčiau dėmesio į tokią knygą. Skrituliukas „Nuo 16 metų“ apskritai nepastebimas. Pasirodo, romane veikia platoniški penkiolikmečiai gėjai!
vis kažką bandau parašyti šiame gyvenime
aš myliu
aš myliu
aš nekenčiu
sako
Lentelės
Jiems nepatiko jo idėjos,
todėl nušovė į galvą.
Pro kulkos išmuštą skylę
jo idėjos pasisės po pasaulį,
išsikėtos lyg vijoklis.
Identiteto krizė ir tuščio lapo baimė
Taigi pripažinkim. Esu literatūrinė tinginė. Rašytoja dykinėtoja. Tingiu net ieškoti būdų, kaip su tinginyste kovoti, nors ant stalo guli trys knygos apie rašymą ir būdus, kaip įveikti tokį ištižimą.
Kosminės Karoliniškės
Sėdėdama Karoliniškių bibliotekoje renginių ciklo „Kosminės Karoliniškės“ poezijos skaitymuose, kur buvau pakviesta dalyvauti, jaučiausi kaip erdvėlaivyje: žodžiai nešė skirtingomis pasaulio suvokimo trajektorijomis.
Įsibrovėlis
Pabundu septintą ryto, suskambus žadintuvui. Įjungiu šviesą. O jis – stovi kampe ir spokso į mane. Matyt, stebėjo, kaip miegu. Iškrypėlis. Ko žiūri, sakau, dink iš čia. Užmigau su mintimi, kad rytą jo neberasiu, kad bus išėjęs. Deja.