Literatūra

PETRAS RAKŠTIKAS

Giliai kapstantis

Darbštuolis kasdien kastuvu žemę kasė. Įvairias užduotis kėlė sau, atkasęs užduotį, dar giliau kapstė, šachtininkus, archeologus seniai pralenkė ir atkapstė šaknį, nuo kurios viskas prasidėjo. Viską apie viską sužinojęs, gavo įsakymą iš aukščiau viską padėti į vietą ir nekelti į viešumą. Vėl kasė, kasė, kol užkasė, bet pėdsakai liko.

JULIUS KELERAS

Dėlių šalis

  – Taip visą laiką žmogus ir gyvena labirinte tarp nevilties ir vilties, pastarąją matydamas kaip priekyje šokinėjančią žuvį. Kartais vydamasis net ištaiko sekundei priliesti sprūstančią jos uodegą, – gražbyliavau aš tada, norėdamas, kad ji patikėtų tuo, ką kalbu. Žiūrėjau į nuostabų jos siluetą, tamsius, banguotus plaukus, atsispindinčius virpuliuojančioje srovėje. – Nėra tos žuvies, niekad nemačiau jos, – tada pasakė…

KOSTAS POŠKUS

Skundikų dienos

Važiuodamas miesto autobusu buvau liudininkas scenos, kai padoraus amžiaus pilietis, pagarbiai vadinamas senjoru, bandė įsiropšti kvėpavimo organus prisidengęs prekybos centro maišeliu. Būtų juokinga, bet neleidęs jam įlipti vairuotojas grasino pranešiąs policijai. Atsirado nemaža progų paš…ti artimui savo dėl karantino taisyklių nesilaikymo…

AUDRA BARANAUSKAITĖ

Demencija

Girdėjau, žmonės, praradę atmintį, būna pikti, o mano mama, atvirkščiai – žaviai šypsosi.
Nesvarbu, kam – žmonių galvoms ekrane ar visiems praeiviams be išimties. Tiesa, dabar – kaukės, bet ji jų nesideda, todėl einam į mišką. Medžiams ir krūmams ji kol kas nesišypso.
DANIIL CHARMS

Pirmapradė nuodėmė, arba Gėrio ir blogio pažinimas

ADOMAS (ranka rodydamas į medį). Štai gėrio ir blogio pažinimo medis. Kitų medžių vaisius mes valgysim, o nuo šito medžio vaisių mes nevalgysim. Tu, Ieva, lukterk, aš eisiu parinkti aviečių(Išeina)

LEONID ANDREJEV

Angelėlis

Lev Lagorio. Ledo gabenimas. 1849

Eglė akino jį savo grožiu ir rėksmingu, įžūliu nesuskaičiuojamų žvakių spindesiu, bet ji buvo jam svetima, priešiška, kaip ir aplink ją susispietę švarutėliai, gražūs vaikai, ir jam knietėjo tą eglę taip pastumti, kad ši užgriūtų ant tų šviesių galvelių. Rodėsi, jog kažkieno geležinės rankos sugniaužė jo širdį ir spaudžia iš jos paskutinį kraujo lašą. Nulindęs už fortepijono, Saška atsisėdo tenai kampe, nesąmoningai lamdė kišenėje paskutinius papirosus ir galvojo, kad turi tėvą, motiną, savo namus, bet, pasirodo, viso šito lyg ir neturi, ir nėra jam kur eiti.

ULA ŽIOBAKAITĖ

Eilės

„kur yra tavo dievas?“
klausė manęs laukinis ir nelemtas gaivalas
toje gūdžioje naktyje
AUŠRA GIEDRAITYTĖ (AUSTĖ GIEDRA)

Sugriauti miestai

Laikas tarnų kišenėse
skamba priešaušrio varpeliais.
Kūnas atspindi ugnį,
mylimojo veidas išnyra
lekiančių autobusų veidrodėliuose,
rankos ploja mūriniame tapatybių sąsiauryje.
Geležinkelio bėgiai skęsta pelkėje.
LEW WELCH

Kaulo gausmas

Išlįsk į planetą,
nusibrėžk šimto pėdų apskritimą.
Tame apskritime yra 300 dalykų,
kurių nieks nesupranta, o gal nė nėra pastebėję.
Kiek rasi tu?
ELENA BALIUTYTĖ

Dienų konsteliacijos

Skaitydama Alfonso Andriuškevičiaus dienoraščius pajutau paradoksą: kaip žanrui pridera, metai po metų, diena po dienos fiksuojamas konkretus laikas, bet patys įrašai jį, sakyčiau, konceptualiai ignoruoja: laiką verčia erdve. Nesvarbu, ar tai būtų 2002 ar 2015-ieji, įrašų fragmentai komponuojami kaip erdvinės kompozicijos.