Literatūra

JUSTINAS DIŽAVIČIUS

Nesaugus pasaulis ir švaraus buvimo nuojauta

Autorius iškelia problemą ir yra linkęs pateikti, bet ne piršti savus atsakymus – saugumo galime tikėtis šeimoje, mene, kūryboje. Taigi skaitant knygą juntamas ir balansas, harmonija, nors akcentuojamas ne švarus buvimas, o jo stoka.

-gk-

Replika apie Buroko knygą

  Apie artimų bičiulių knygas recenzijų rašyti neverta – vis vien girsi ir pati girsiesi, ką supratus, nes vienaip ar kitaip jį pažįsti, išmanai kontekstą, su kuriuo galbūt kitas skaitytojas, nedalyvaujantis literatų rateliuose ir aprioriškai neturįs feisbuko paskyros, nėra susipažinęs. Bet pasakyti kelis sakinius norisi. Neringa Butnoriūtė išsamioje recenzijoje „Šiurpoka metafizika Vilniaus fone“ (www.skaitymometai.lt), aiškindamasi autoriaus motyvą laikytis sąžiningumo, mini…

RŪTA JAKUTYTĖ

Alkoholikas

  Pirmą gyvenimo kartu savaitę maniau, kad Kuba greit nusibaigs. Jo kambary buteliais buvo nukloti ne tik apgliaumiję į vieną sustumti trys kavos staliukai, komodos su virstančiais nešvariais rūbais (neįsivaizduoju, kaip jis išgaudavo tokios rūšies nešvarą, itin specifinė tekstūra), bet ir grindys bei lova, kurioje ilgą laiką su patalyne kovojęs riteris gulėdavo veidu į tuščią picos pakuotę ar į komiksų…

LAURYNAS LATVIS

Kelionė į Lietuvą. Kaunas

Nei juokais, nei rimtai niekas negalėjo atsakyti į klausimą, kodėl gatvėse taip mažai žmonių. Svarbiausia priežastis jau ir visuotinai įvardyta – tauta išsivažinėjo. Bet negi iš tiesų taip gausiai? Juk būdavo – eini Laisvės alėja ir žiūrėk, kad pečiu neužkliudytum kokio prašaliečio. Minios…

-vu-

Fragmentai (VIII)

  Jis gyveno mažytėje, siauroje gatvelėje, išeinančioje į upę. Apsilankiau ten kitos dienos, šeštadienio, vakarą. Gyveno prie pat Reino. Reinas – tokia upė. Kiek kartų teko apie ją girdėti, skaityti. Galiausiai išvysti savo akimis – didinga, netgi savotiškai stulbinama. Bazelyje jos plotis tik kiek didesnis nei Neries Vilniuje, be to, krantinės tokios pat, ypač prie Wettsteinbrücke. Namai jo gyvenamoje gatvėje…

ANDRIUS PATIOMKINAS

Pasakaitė iš rūmo

Bet štai neilgai trukus griuvo visos sienos ir užkardos, krito ir pakilo uždangos, išsilakstė avys ir vištos kas sau, laisvę pajutusios. Tik keturi „draugai“ niekur nesiskubino, parūpo jiems, kaip mūsų žmogeliui miške gyvenasi.
Kur buvę, kur nebuvę jau ir beldžia į miško trobelės duris…
GUY DE MAUPASSANT

Jis?

Neišsigandau – o ne, nė truputėlio. Mintyse šmėstelėjo labai įtikinama prielaida – vienas draugų atėjo manęs aplankyti. Durininkė, mano įspėta, pasakė, kad greitai pareisiu, ir paskolino jam savo raktą. Ir visos mano grįžimo aplinkybės akimirksniu toptelėjo į galvą: greitai kaip niekad namsargės atvertos durys ir neužrakintos mano būsto durys.

Patarimai, kaip rašyti

Sąžiningas rašytojas prieš kiekvieną užrašomą sakinį sau užduos bent keturis klausimus, taigi:
Ką aš bandau pasakyti?
Kokiais žodžiais tai galiu išreikšti?
Koks įvaizdis ar idioma mintį padarytų aiškesnę?
Ar šis įvaizdis ganėtinai naujas, kad būtų veiksmingas?
JUSTINAS DIŽAVIČIUS

Psichologiniai užrašai. Juozas Grušas

„Jis buvo labai gudrus žmogus… Balandis su žalčio galva. Atėjo tarybų valdžia. Išsisuko. Buvo tikras lietuvis. Turėjo savo pažiūras. Neparsidavė. Užtat jo nekentė.“

LINA NAVICKAITĖ

Nes taip jau buvo

  Vandens stiklinėje ištrykšta sutrinta braškė, plonyte sulčių srovele vos vos nurausvindama skystį. Supykina tas kvapas – palatos, vaistų, jau beveik mirčiai pasidavusio kūno ir saldžiai prisirpusių uogų. Galbūt ir ligonę – sukepusios lūpos net ir priglaudus stiklinę neprasiveria. Mama iš šeimos buvo pirmoji, kurią dorojo vėžys. Ilgiausiai, daugiau nei aštuonerius metus. Kai jos liga pasiekė kulminaciją, buvau devyniolikos. Į…