Literatūra

IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Albinosas prie Letos

„Mazgai mazgeliai“ – trečioji G. Kielaro knyga, kurioje susitelkiama į psichiatrijos ligoninėje esančiųjų kasdienybę. Rašymas apie tokias patirtis kaip sociumo paribiuose atsidūrusiųjų gyvensena nestebina, tad ne pasirinkta tema maitina šią poeziją, bet pastaroji suteikia galimybę apmąstyti ir permąstyti, ką reiškia būti atskirtyje.

RAMUNĖ BRUNDZAITĖ

Palanga. Atminties žaidimas

  Kelionė prasideda apie ją galvojant. Planuojant, apžiūrinėjant kambarių ir pastatų, kuriuose galėčiau apsistoti, nuotraukas. Aš jau nebe darbe, aš ten, kur atostogausiu. Palanga buvo pirmųjų mano atostogų vieta. Dar nebuvo pigių skrydžių, pamažu tik vėrėsi Lietuvos sienos, kelionės į užsienį atrodė prabanga. Važiuodavome čia su tėvais kiekvieną vasarą. Riedėdama autobusu autostrada iš Vilniaus pastebiu vaikystėje įrašytus ženklus. Čia kartais…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Dvasinės pratybos (3)

  Žvelgdama pro vienuolyno langą, prisiminiau turistus Vilniaus senamiestyje: jie žengia, atkišę prieš save knygeles lyg užburti, neatplėšdami susirūpinusio (kartais susižavėjusio) žvilgsnio, vaikšto su planais ir žemėlapiais po bažnyčias, stovi viduryje, dairosi, nervingai sklaido nuotraukomis ir tekstais išmargintus puslapius, dėbčioja įtariai per akinių viršų į šalis, neradę (galbūt išvydę) to, apie ką skaitė knygelėje, – paauksuotos karūnos virš skulptūros galvos…

AUDRIUS DARGUŽIS

Eilės

Kai adresą išklauso taksistas
„elnių – dvidešimt trys“,
vaidenas: Saltoniškių miškas,
danielių raguotas būrys.
ORESTAS RAZUMAS

Eilės

Šūdų karalijos hierarchija
Yra labai sudėtinga
Labai komplikuota
– nesupyk jau virstu nesupyk –
It Gordijo mazgas
Paini.
ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Gildančios širdį poezijos eilutės

Nemanykit, kartkartėmis (nors ne taip jau ir visai retai) ir man sugelia širdį. Taip specifiškai. Gelia, sakyčiau, susyk ir skaudžiai, ir saldžiai. Gal panašiai (lai nebūsiu, šitaip kalbėdamas, pernelyg šventvagiškas) kaip šv. Teresei Avilietei, kuomet josios regėjime pasirodęs angelas smaigstė jos širdį auksine strėle. Bet man paprastai gelia nuo kitko: nuo gerų poezijos eilučių.

Tų eilučių (poezijos), kaip, manykim, truputį perdėdamas, įsivaizduoju, net atmintinai moku devynias galybes. Sakyčiau, jau bus gal kokia šešiasdešimt metų, kai nėra dienos, kad kelios ar keliolika jų neprastraksėtų mano galvoje. Ne visos jos, aišku kaip dieną, yra gildančios. Bet… Esama. Tikrai, tikrai esama. Ir ne tiek jau mažai.

Stalinas be psichologijos

[Stephen Kotkin:] Rusija savo saugumą siekia palaikyti, kontroliuodama kaimynines teritorijas – ypač anksčiau valdytas, – kad kokia nors išorinė galia tų teritorijų nepanaudotų prieš ją. Tai man padėjo suprasti Stalino elgseną.

DEIVIDAS PREIŠEGALAVIČIUS

Eilės

Jis plukdė karoliukus čiabuviams paveiksluose
Ant jo kaklo laumžirgių vainikas tiksliai žinau
Aplink jį nebuvo aborigenų svaidančių bumerangus
Vos vienas kitas ekvilibristas gobšuolių oportunistų įgula
ALFONSAS JONAS NAVICKAS

Kai kartu mes

Žengiu pavasario langu
Tarp dvejų šilų
Tave
Apkabinusiu

Apie tarakoną [Bukowski; Simic; Davidson]

Jis nešiojasi padirbtą pasą, –
Neklauskit, iš kur žinau.
Taip, padirbtą pasą
Su mano mažo nuotrauka.