Literatūra
Persodinimas (2)
MERGINA. Aš taip noriu išvažiuoti. Nebenoriu čia būti. Auklėtoja klasėj pakabino Dovydo nuotrauką su juodu kaspinėliu kampe. Pamatytum, kaip ji raitosi… Niekas nieko nežino. Jis dabar – beveik didvyris. Dievas. Kaip šlykštu.
Vasara ties Nolano smilkiniu
Panoraminės mūšių scenos mane jaudino mažiausiai. Kaip ir tai, ar Holivudui pakeliui su helenizmu. Mane domino vyras. Kaip ta auklė, iš visų kitų jį galėjau atskirti ne dėl didvyriškumo, bet dėl paprasto kūniškumo. Odos, raumens, gyvo kaulo. Tik tiek rekvizito.
Medžiams atminti
Dabar jau galiu rašyti tau bet kuria kalba,
galiu netrinti žodžių, nebeapsimetinėti, kad tu pasveiksi,
kad geresniais laikais būtinai pasimatysime.
Namiškiai nepritarė, kai pasakiau, kad noriu važiuoti.
Sakė, kad nenusipelnei, kad prikursiu visiems problemų.
Matyt, prisižiūrėjusi prasto kino, tikėjausi kažkokios atomazgos,
lyg tavo gyvenimas būtų buvęs apie mane.
Eilutės stalius
…šis eilėraščių rinkinys pasižymi reta mūsų laikams tekstų kokybe. Tikiu, kad ateities lietuvių literatūros vadovėliai cituos „Seismografą“ kaip simptomišką laikmečio ženklą, knygą, atskleidžiančią karo pašonėje gyvenančiųjų jausenas ir baimes.
Knygos pačios savaime nepasirašo
Knygą „Paraštėse“ sudaro keturios metodologiško, kone mokslinio pobūdžio esė, padedančios geriau suprasti autorės kūrybą. [...] Tekstuose kalbama apie tam tikrą literatūros tradicijų lobyną, kuriuo neišvengiamai naudojasi kiekvienas pradedantis rašytojas, Ferrantės atveju tai – Gertrude Stein, [italų filosofės] Adrianos Cavarero, Emily Dickinson, Dantės kūryba.
●
Kas tuomet buvo šitos dienos
Savo saldumu ir druska
Apelsino žiedais
Juodom ir baltom plytelėm paskutinį žiemos vakarą
Žmogui [iš paskutiniųjų]
Miesto garsai. Duobės
mano akių, jaučiu jas. Dulkės,
visa nuklosiančios. Dangus, kiti kurį gręš akimis
po manęs.
Ar upė vėl prisipildys.
Ar bus pasigailėta.
Ar vėl kada lis.
Kas yra „kada“? Kas yra „vėl“?
Artimieji ryšiai: ir iš toli, ir iš giliai
Nieko, kas žmogaus pasaulio sąrangoje būtų atskirai. Jungtys, kurių nematome ar nebematome. Iš dėmesį šioms jungtims perėmusios Moksleivių šventės dar pabandyti grįžti į Prigimtinės kultūros seminarą, jau dvidešimt penktąjį. Ir tik į mažą jo dalį, visumos nebandant (ir negalint) aprėpti.
Persodinimas
VERONIKA. Jis labai senas, toks senas, kad daugiau vaikų neturėsim. Jam smirda iš burnos.
JONAS. Kodėl tuokėtės su juo?
VERONIKA. Debilai tėvai, debiliška aplinka, debiliški darbai. Ir neturi kur dėtis. Taip ir susigundai šita prostitucija, kuri gražiai vadinama šeima. Visos kam nors parsiduoda. Gal nori arbatos?
Nereikalingų daiktų muziejus
Tėtis siūlė išnuomoti sodybą ir ten pasikviesti draugus, bet atsisakiau. Neturiu tiek pažįstamų, kad reikėtų sodybos, o ką jau kalbėti apie draugus. Be to, ir tas šventimas pabrėžtinai be suaugusiųjų kažkoks komiškas. Tarsi tau duotų pirmą kartą palaikyti šautuvą, tačiau tuščią, todėl kulkomis vis tiek teks pasirūpinti pačiam.
