Literatūra
Trauminis lietuvių romanas: Jurgos Tumasonytės atvejis
Apibendrinant tenka konstatuoti, kad „Remonte“ akivaizdi „amžinoji“ lietuvių romanų bėda – trūksta psichologiškai įtikinamo ir intriguojančio siužeto, turintys sujaudinti ar net sukrėsti įvykiai pateikiami nuspėjamai, veik nuobodžiai, intriga, jau ir taip nelabai įtikinama, neišsprendžiama ir lieka „kyboti“ spėlionių erdvėje…
Poezija ir barikados
Daina kaip ginklas – pats taikiausias, taikliausias ir stipriausias kovotojas. Daina kaip fakelas, kaip kelrodė žvaigždė, nušviečianti teisingiausius žingsnius ir tiesiausius kelius. Net ir tada, kai poetai ir muzikai krenta barikadų ugnyje, daina nenustoja skambėjusi, o po visų karų ji dar ilgai skamba primindama buvusias kovas ir pergales…
Eilės
Pulkininkas
Tai, ką girdėjote, yra tiesa. Aš lankiausi jo namuose. Jo žmona ant padėklo atnešė kavos ir cukraus. Jo dukra dildėsi nagus, sūnus išėjo panaktinėti. Dienos laikraščiai, naminiai gyvūnėliai, pistoletas ant pagalvėlės šalia jo. Viršum namo ant savo juodo laido sūpavosi mėnuo. Per televizorių policinis serialas. Anglų kalba. Visuos namuos sienose primūryta butelių šukių…
Gyvenimo aprašymas
Iš rusų poezijos [Puškin, Lermontov, Tarkovskij...]
Kakavinė postilė
Keturnedėlis būtiniausiai turi praeiti prestižinėje erdvėje, kuri tviska prabanga. Paskutinį kartą padaryti įspūdį draugams, giminėms. Paskutinės pareigos, po to visi asmenys nueina užmarštin, kaip nuėjo kūnas. Kūnas saugus keraminėje urnoje, laikys šimtą metų, net jei rusai ateis.
Tikėjimo paslaptis
95 % Maltos gyventojų tiki Dievo egzistavimu, o 3 % teigia, kad yra kokia nors dvasinė energija. 316 km² saloje telpa per 360 bažnyčių, todėl vieniems maldos namams tenka daugiau nei 1 000 gyventojų. Atrodo, tikėjimo gyliu maltiečiai lenkia visus europiečius. Šalies architektūroje tai lengva pastebėti. Druskos kristalais žėrinčios, arabiškais motyvais ir itališkais balkonais puoštos pastatų sienos čia žymimos šventiesiems skirtais objektais.…
Vidinis getas
Visentė, kaip ir diduma žmonijos, galėjo žinoti ir kartu negalėjo žinoti. Negalėjo įsivaizduoti, kas vyksta už dvylikos tūkstančių kilometrų, čia, vykstant jo asmeninei dramai. Negalėjo niekaip to įvardyti. Beje, stebėtina, kad negalėjo ne tik Visentė, bet ir visi kiti. Iš pradžių šių įvykių niekas nevadino nei Šoa, nei holokaustu. Nei prancūziškai, nei angliškai, nei mažąja, nei didžiąja raidėmis. Pradžioje tai tiesiog neturėjo pavadinimo. Buvo kalbama apie įvykius, katastrofą, kataklizmą, tragediją, vėliau apie skerdynes, apokalipsę. Bet pačioje pradžioje tai išvis neturėjo pavadinimo.
Grigorijaus Kanovičiaus „Šėtono apžavai“
„Miestelio romanse“, pirmame į anglų kalbą išverstame Grigorijaus Kanovičiaus romane, autorius savo „alsavimu“ piešia meile alsuojantį ir nepamirštamą paveikslą savo gyvenimo tarpukario Jonavos štetle, viename iš miestų ir miestelių vadinamosios Sėslumo ribos teritorijoje – vienintelėje vietoje Rusijos imperijoje, kur dauguma žydų galėjo gyventi legaliai.
