Literatūra
Iešmininkas
Geležinkelio planai apima ir susieja visas valstybės gyvenvietes; bilietai parduodami net į mažiausius ir tolimiausius kaimus. Tetrūksta, kad traukiniai vadovautųsi planų nurodymais ir iš tikrųjų atvyktų į reikiamas stotis. Šalies gyventojai tikisi, kad taip kada nors ir įvyks, o kol kas susitaiko su tarnybos nesklandumais ir dėl savo patriotiškumo nereiškia nė menkiausio nepasitenkinimo.
Užrašų knygelė
Niekada nemačiau savo senelio gyvo – tik nuotraukose. Gaila, neteko jo pažinti. Atrodo, buvo įdomus žmogus. Vaikystėje labai mėgau pildyti užrašų knygeles, kaip tada vadinau, įdomybėmis, pavyzdžiui: didžiausias pasaulio deimantas, atstumas iki Urano, graikų dievai. Turėjau tokių knygelių ne vieną, vis perrašinėdavau jas. Manau, kad tą bruožą paveldėjau iš senelio. Turiu tik jo užrašų knygelę, plytinės raudonos spalvos viršeliu,…
Metalinių ramentų pamokos
Pro langą daugiabučių kieme retsykiais dar galima pamatyti svarbius veikėjus – senolius. Pavakary dažniausiai laukiu vienos močiutės, kurią jau spėjau pamilti. Tvirtai įsitvėrusi į metalinius ramentus, ji eina vis tuo pačiu taku. Pirmyn apie dvidešimt metrų ir atgal tiek pat. Šį maršrutą kartoja keletą kartų, iš lėto, niekur neskubėdama. O kur skubėti, kai svarbiausia dėti žingsnį po žingsnio. Apie…
Laimingas bilietas
Vakar grįždamas namo pamačiau baloje „Teleloto“ bilietą. Jis gulėjo vidury skaidraus, neseniai prilyto vandens kaip stebuklingas kilimas, ant kurio surašyti magiški skaičiai. Jau buvau prie savo laiptinės, bet nusprendžiau grįžti ir išgelbėti skenduolį. Pasidėjau ant rankos, padžiovinau ir nuskenavau telefonu. 75 centai. Keista buvo tai, kad lygiai tiek pat arbatpinigių buvau palikęs kirpėjai Visų Šventųjų gatvėje. Palikau nedaug, nes…
Penki laiškai Mamai
Visų pirma aš niekada gyvenime sąmoningai nedariau ir nedarysiu blogo darbo. Be to, apie tave ir Tėtę aš niekada negalvojau ir negalvosiu niekaip kitaip, kaip tik kuo tyriausiai, kilniausiai ir geriausiai, ir jei kas bent žodeliu ginčys jūsų pageidavimus ir aukštus idealus, nepaliausiu už juos kovojęs iki paskutinių jėgų. [...] Aš visada stengiausi viską daryti taip, kaip judu su Tėte pageidavote, ir daug kartų dariau tai prieš savo valią ir įsitikinimus, nes judu taip norėjote. [...] Ir vis tiek, Mamyte brangi, žinau, kad tu teisi, o aš klystu. Nė akimirkos nepamanyk, kad kaltinu tave; taip nėra, nors toks įspūdis kils.
Egzistencinės nerimasties poetika Fernando Pessoa prozoje
Vis dėlto kūrinio dialektiškumas – ne yda, o vertė. Negebėjimas įveikti prieštaravimų šiuo atveju ne asmens menkumo įrodymas, galime kalbėti apie nesitenkinimą jokia iliuzine struktūra. Ir Bernardas Soarešas atitaria, kad blaiviai mąstyti reiškia nesutarti su savimi.
Kvėpuoti abiem plaučiais
Kaip primena Krzysztofas Leśniewskis, Bažnyčios tradicija skelbia apie sveikatą ne tik kaip ligos ar kentėjimo nebuvimą, bet ir kaip gebėjimą pakelti negalavimus. Ligą, kuri gali būti suprantama ir kaip religinis testas. Negana to, skausmą ir kančią pripažįstant vienais iš esminių žmogaus būties bruožų.
Estams – bitės, lietuviams – melancholija
Kai užverčiu paskutinį „Melancholijos“ puslapį, laikrodis rodo 00:01. Sekmadienio naktis, kaip ir paskutiniame romano skyriuje. Romanas šiek tiek mistinis, tad toks sutapimas labai nestebina. Visas romano veiksmas sutelpa į vieną lietingą, nykią rudens savaitę: nuo pirmadienio iki sekmadienio. Tai septyniolikto amžiaus pabaigos Estija, Tartu. Pagrindinis romano veikėjas švedas Laurentijus Hilas laivu atplaukia į Taliną, paskui karieta keliauja į Tartu tęsti…
