Literatūra
Paštas (KLC). Requiem rankiniam skirstymui
Lapkričio 16 d. pradėjęs veikti konvejeris skirstys siuntas į 380 krypčių ir „galės išskirstyti apie 12 tūkstančių siuntų per valandą – rankiniu būdu tokiam siuntų kiekiui išskirstyti reikia 6 pilną darbo dieną dirbančių darbuotojų“. 24 milijonai eurų – tiek Lietuvos paštas investavo į šį projektą. „Tai yra svarbiausia ir didžiausia pašto investicija per Nepriklausomos Lietuvos metus.“
1984-ieji. Profkiniai
Senais gerais laikais darbininkų ir valstiečių šalyje labai trūko darbininkų ir valstiečių. O tapti geru darbininku ar valstiečiu galėjai tik pasimokęs profkėje. Todėl jų buvo begalė – miestuose, miesteliuose, net kaimuose.
Melsvos lūpos
Persikėlėlių folkloro žinovai, susižavėję istorijomis apie didžiulius požeminius tunelius, vedančius net ligi pat Berlyno, tvirtino, kad kapuose ir šeimų laidojimo rūsiuose, kur mūsų ūkvedys laikė kreidą, kibirus ir šluotas, vokiečiai prieš iškeldinimą paslėpė neįsivaizduojamus lobius – brangų Meiseno porcelianą, auksines grandinėles ir monetas, burtų knygas ir požemio planus. Žmonės, kurie nuo vaikystės naudojosi unitazais, tiesiog negalėjo būti neturtingi. Kapstydamiesi darže, atsikėlėliai retkarčiais aptikdavo dešimtį lėkščių ar tuziną šakučių, paslėptų vokiečių prieš iškeldinimą; kai buldozeriais ėmėsi lyginti pievą netoli senosios kirchės, smygsančios centrinėje aikštėje, paviršiun pažiro aliumininės ir varinės monetos: kadaise čia stovėjo bankas, jį subombardavo atskridę nuo Bornholmo anglai…
Paprasto pasaulio ilgesys
Išeini į gatvę, ir tave sutinka paprastas šaligatvis, sudurstytas iš betono plytelių, šalia paklotas asfaltas, stovi mūriniai namai, eina žmonės – gyvi kūnai, apsiklostę apčiuopiamomis medžiagomis, prieš akis visas materialus pasaulis, ir tai, ko negali paliesti rankomis, palieti akimis tau suvokiamoje ir aprėpiamoje erdvėje. Išeini į miestą ir susitinki su draugais, su gyvais žmonėmis, tari jiems žodžius, kurie skamba…
Apie baltus ir baltas dėmes
Žodis įteikiant Vytauto Kubiliaus premiją Vigmantui Butkui
Anapus kraujo upių – pirmoji meilė
Skaitytų knygų knygyne Šeškinėje, įspūdingos dovanojamų leidinių kaugės viršuje gulėjo Ruvimo Frajermano „Laukinis šuo dingas, arba Apysaka apie pirmąją meilę“ („Vyturys“, 1988). Pavadinimas daug kam pirmiausia asocijuojasi su debiutiniu Alinos Orlovos albumu, ne su literatūros kūriniu. Rusų kino žinovai iškart entuziastingai sakytų: „Filmas! Jauna Galina Polskich! Pirmas didelis jos vaidmuo kine…“ Bet pradžioje buvo knyga. „Vyturys“ ją išleido padidintu…
Ką pranašavo sovietinės antiutopijos
Revoliucionierių sumanymu kaimą turėjo apgyventi proletarai – nauji, geresni žmonės, bet jie nesirodė. Čevengure jų laukė kiekvieną dieną: valė namus, klojo lovas. Dėl „proletarų trūkumo“ vienas iš bolševikų į kaimą atvedė valkatų. Tačiau šie nepanoro gyventi naujojoje santvarkoje ir ilgainiui iš gyvenvietės pasišalino.
Žiedlapio skeveldra per vyzdį
J. Sereikaitės „Mėlynos musmirės“ – įdomi, išraiškinga, minties vingiais ir įvaizdžių fantazija skaitytoją stebinanti (bet nesugluminanti) knyga. Išmonei neužgožiant emocijos, kuriama savita, kiek fantasmagorinė eilėraščio erdvė.
Apie knygą, kuri yra šventė
Pirmą kartą išgirdau Liną, kai prieš keletą metų kartu dalyvavom „Filologų rudenyje“. Tiesą sakant, nebuvau jos tekstų skaičiusi ir pirma suklusau dėl itin palankių komisijos komentarų. Galvojau – čia, matyt, gali būti tikrai įdomu. Tada – skaitymai. Lina užhipnotizavo savąja „Miesto švente“ ir jaučiausi atradusi naują perspektyvų balsą. Šiandien – knyga, dėl kurios džiaugiuosi, nes tokio žvilgsnio, formos, įtaigos…
