Literatūra
Drabužis
Esu tavo rūbas.
Sudrėkęs nuo rasos, prakaito, kraujo.
Prigludęs, nešvarus.
Nešildau tavęs, tik grąžinu, ką pats man duodi.
Neturiu nei turto, nei jėgos, nei galios.
Tik kabu ant tavęs. Apdruskėjęs. Apsalęs.
Išplovęs mane pasūdytum sriubą.
Toks saldus aš esu.
Žodis
Žodis
– akmuo
šaltoj upėj.
Ir dar vienas –
prireiks nemažai akmenų,
jeigu jau brisiu.
Laiškai į niekur
Prieš išvykdama į Bulgariją, susimąsčiau, kad per atostogas reikėtų parašyti ką nors tokio, ko niekaip negaliu nerašyti. Kas tai galėtų būti, jau seniai nutuokiau, bet sau pripažinau tik prieš porą savaičių. Visą gyvenimą rašau laiškus, laiškus į niekur, laiškus, nereikalaujančius jokio atsakymo.
Svečias
Viskas prasidėjo gal ir gana įprastai.
Tai buvo nedidelis baltas kačiukas, kniaukiantis jos gyvenamo daugiabučio laiptinėje. Didelių mėlynų akių, visas drebėdamas, reikalavo iš jos atjautos, prieglobsčio ir meilės.
Efemeridžių istorija
– Supranti, – lyg tarp kitko ėmė tujinti, – reikalas tas, kad… Na, kaip čia aiškiau paaiškinti… Žodžiu, man žvaigždės nurodė tave. Pirmiau buvo sapnai. Sapnuodavau tave kone kasdien. Beje, pradžioje sapnuodavau tave kaip vyrą be veido, nepažįstamąjį. Vėliau ėmiau matyti kaip konkretų žmogų, tik be veido. Sapnuose mudu… mylėjomės, na, užsiėmėme seksu.
Ar žinai, kokios gražios išties yra arklio ausys?
– Ar tu lengvai užmiegi?
– O kas esu aš?
– Tu gali nesimuistydamas ir nedarydamas staigių minčių šuolių su manimi pakalbėti apie miegą?
– Galiu. Bent jau pabandyti.
Iš teatro darbuotojos užrašų…
Teatre praleidau nei daug, nei mažai – ketverius savo gyvenimo metus arba, teatro terminais kalbant, keturis sezonus. Nebuvau didelis sraigtas tame mechanizme, man iškritus niekas to nė nepastebės, greit būsiu pakeista kitu varžteliu. Ir čia nieko nėra blogo, tokia mūsų gyvenimo natūrali eiga.
April is the cruellest month
Su Monika K. gaminame (jos pageidavimu) pokalbį elektroniniam leidiniui „Artnews“. Dievuliau, kaip nutolę vienas nuo kito mūsų kartų pasauliai! Antai, ji jau pačioje pradžioje atkreipė dėmesį, kad aš savo tekstuose tebevartoju žodį „siela“… Bet vis vien mėginu jiems šį tą paveblenti (ak, ak, sprogstanti pamerkta šakelė…). Juk, šiaip ar taip, esame toje pačioje visatoje. Ogi aš pats kadaise formulavau, kad iš visatos neiškrisi…
Knygos apie Antrojo pasaulinio karo padarinius
[Keith Lowe:] Europa po vadinamosios karo pabaigos buvo absoliučiame chaose besimurkdantis žemynas. Milijonai tiesiogine prasme išvietintų žmonių klajojo nesumodami, kur dėtis. Žuvo per 35 mln. žmonių, visa kas fiziškai sunaikinta.
Sako, čia ne eilėraštis
