Literatūra
Nebemodernizmo herojus
Šių dienų herojus, koks jis yra? Ar mes jį pažįstame savo kasdienybėje, ar sakome „labas“ sutikę
laiptinėje, ar „laikinam“ socialinio tinklo paskyroje? Ar yra iš viso dar tų herojų? Pagaliau ar herojus, kaip ir anksčiau, turi žūti arba žudyti? Nors taip herojų suvokė vienas Svetlanos Aleksijevič „respondentas-pasakotojas“ „Laike iš antrų rankų“.
Epitafijų ciklas VIXI
Kol nuo mentolio plaučiai man sušalo.
Ir juodą tiesą supratau tiktai,
Kai „Salem“ perskaičiau iš kito galo.
Vampyro šeima
Čia privalėčiau jums, maloningosios ponios, pasakyti, kad vurdalakai, kaip slavų tautos vadina vampyrus, vietinių gyventojų įsivaizdavimu, yra niekas kitas, kaip iš kapų prisikėlę numirėliai, kad siurbtų gyvų žmonių kraują. Elgiasi jie kaip ir visi vampyrai, bet vienas ypatumas daro juos dar pavojingesnius. Vurdalakai, maloningosios ponios, labiau mėgsta siurbti pačių artimiausių giminaičių ir geriausių draugų kraują, o tie, kai numiršta, irgi tampa vampyrais, taigi, mačiusiųjų žodžiais remiantis, kalbama, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje visi kai kurių kaimų gyventojai pavirsdavo vurdalakais.
Senovės arijų giesmės protėvių vėlėms
Eilės
Ieškojimo žavesys
Kęstučio Navako sudarytoje antologijoje „Lyrika plius: papasakok man eilėraštį…“, kurioje poetai ir poetės (iš viso šioje knygoje – 66) komentuodami vieną savo pasirinktą eilėraštį parodo gan skirtingą santykį su kūrybiškumu, neišvengiamai pateikdami ir skirtingas poezijos sampratas.
Mirties triumfas
Projektas „Mirties triumfas“ turi du įkvėpimo šaltinius. Migloti idėjos kontūrai išryškėjo skaitant Michelį Foucault; įstrigo jo mintis, jog mirtis yra išvaryta iš šių laikų visuomenės. Negaliu nepritarti Foucault. Žmonės iš tiesų sergstimi nuo mirties akivaizdos, tarsi mirtis būtų kažkas nenatūralaus ir kvailo.
Antraštė
Išlipau iš traukinio nepažįstamo miesto stotyje, lagaminą palikau automatinėje bagažo saugojimo kameroje. Nesutikau žmogaus ar bent šuns – jokios gyvos būtybės, – pagalvojau: „Taip jaučiasi užkariautojai.“ Ėjau viena plačios gatvės viduriu, iš kairės ir dešinės rikiavosi žydinčių kaštonų kolonos. Dienai brėkštant nesupratau, ar šviesa mano akivaizdoje kūrė visa, ką mačiau, ar vaizdas radosi todėl, kad žiūrėjau; gatvė vėrėsi prieš…
