Literatūra
Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (12)
Rašydamas, užrašęs tikrai gerą sakinį ar žodžių junginį, nepatiriu tokio didelio malonumo, kokį jaučiu archyve atradęs dokumentą. Tas atradimo momentas – euforija ir ekstazė viename. Kai akis pasidaro tiek įgudusi, kad ieškodama rašto pavyzdžių gali iš mažiausios detalės atpažinti ieškomą braižą, vyksta ne skaitymas, o vaizdų skenavimas.
Pelenų dienos
Peršokdamas į savąjį (gyvenimą), tarčiau, kad šiuo metu man aktuali mažesnės apimties mįslė, būtent: kada aš pagaliau numirsiu? Ir – kokio atspalvio pelenai byrės ant manęs mirties valandą? Ar sugebėsiu šnabždėti „Ave, Maria“, kurią lotyniškai išmokau būtent iš geriausio Fossės kūrinio „Septology“, tapatindamasis su pagrindiniu jo personažu tapytoju Asle: „Ora pro nobis peccatoribus nunc et in hora mortis nostrae“?
Marika
Margučius dažau vyne – laikau juos per naktį ir ryte jie pasidengia žėrinčia tamsaus sukrešėjusio kraujo spalvos mantija, kurioje adata galima išbraižyti viską, ko įsigeisi, išrašyti tekstus ir mylimųjų vardus.
C’est la vie
Pabandysiu tą aprašyti ir pasistengsiu užmiršti.
Velnio spąstai prasidėjo nuo pirmadienio (parodos atidarymas – penktadienį).
Ryte sutinku Nidą („Vartų“ direktorę) ir trečią kartą jai primenu, kad šiandien penktą valandą būtinai turiu įeiti į „Vartus“ – mat Gaga (architektė Gražina Pajarskaitė) turi tik vieną laisvą vakarą parodai ruošti. Patikina, kad ji pati asmeniškai bus „Vartuose“ ir mane įleis.
Šito laiko knyga: trys „Marialės“ pamokos
„Marialė“ kuria kitokią atmosferą – šaltos, aštrios ir slidžios tikrovės su keista nebuvimo akivaizdybe. Nuo pat knygos pradžios prasideda pyktis – be pagiežos, be dirbtinio susimenkinimo, be pavydo, be keršto – kaip Sylvios Plath.
UŽTIKUS KRŪMELĮ RŪTŲ
nupinti vainikėlį
užsidėti ant galvelės
kad nurimčiau
atjaunėčiau
pakilčiau lig žvaigždžių
laukiant autobuso (Kaunas–Nida)
vėjas yra tiktai tavo plaukuos, atsipeikėsim mariose,
liksim kartu, net kai negandos ims ir paguos –
mylima mano, išauštanti mano, bulvaruose eisim
sykiu susikibę už rankų, miškuos – tavo mielas takelis
ves į bedugnę, kur samanos, kur vien lietaus išbraidyta…
●
Paimki viltį, kiekvienas čionai įžengiantis.
Naudokis tvarkingai ir kaip priklauso.
Neplėšyk, nepurvink, nelaužyk detalių.
Išeidamas palik ją kitam.
Neapykanta
Senasis Zonrėjus pasižymėjo šėtonišku žvilgsniu – šaltu, įtemptu, mestu vien akies krašteliu, skirtu tarsi sau pačiam. Gyvenime jis niekuo nepasitikėjo, žinoma, ir juo nepasitikėjo niekas. Atžari žmogysta.
Marta
Popiet rūkydama universiteto vidiniame kiemelyje Ignė pamato siluetą trečiame aukšte. Ne šiaip pamato – todėl taip dažnai ir vaikšto rūkyti, kad galėtų patikrinti, bene atėjo Konstantinas.
