Literatūra

ORESTAS RAZUMAS

kai mirsiu
mane atras

ir perskaitę
paliktas eiles

užkas dvigubai
giliau

LAURA LAURUŠAITĖ

Atgalybė

Daiva Kairevičiūtė. Žiedas. 1994

Kaimas skatina įsižiūrėti į žiedlapį, į rūdį, į grumstą, kurie suteikia gaivališko džiaugsmo, o ne į globalius dalykus, kurie tik šiurpina, nes pasaulio blogis telkiasi vis arčiau, mažuosius velenus įsuka didieji, galva svaigsta ir nuo šito pagreičio. Kažkodėl lengviau ištverti blogį, kai jis toliau. Toliau laike ir toliau erdvėje. Kuo toliau – tuo lengviau. Atstumas čia svarbus. Tada jis tarsi kažkoks kitas blogis, su mumis lyg nesusijęs ir mūsų neliečiantis. Tarsi įsitvėrus protėvių laikytą padargo kotą blogis būtų lengviau pakeliamas.

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

Dviratininkė, arba Vieta, kuri galėtų būti teisinga

Giedrės Kazlauskaitės rašymas yra emanacinis – sklidus, sklindantis, pats iš savęs išsiliejantis, tad laisvi ir eilėraščiai, daugiausia laisvo eiliavimo. Sugriežtinti, rimuoti – ne iš knygos centro. Gal ir savotiška prieštara – poetinė pasaulėvoka asketiška, rašymas – plėtrus, teksto ribos sąlyginės. Eilėraščiai išsiplečia ir už eilėraščių. Eilėraščiai rašomi ir ne eilėraščiais.

VIRGINIJA KULVINSKAITĖ

Proza, skirta mėgautis lėtai

Moterų balsus ir gyvenimus matuojasi net vyrai prozininkai [...]. Man ši mada patinka, tikiu, pamažu artėjame prie suvokimo, kad moters patirtis yra tiek pat universali, kiek ir vyro, ir nebūtina gimti ar save identifikuoti kaip moterį, kad galėtum skaitydamas tapatintis su moterimis veikėjomis.

MAGDALENA MIECZNICKA

Michel Houellebecq: „Žmonės, turintys humanitarinių idėjų, yra katastrofa“

O kas, jei jis nustos remti Ukrainą? „Tai gerai“, – atsako Houellebecqas. Bet ukrainiečiai nori išlaisvinti savo žemes, sakau. „O man tai kas? Karo pradžioje buvau nustebęs, nes maniau, kad Ukraina – Rusijos dalis. Geriausia, kai gamta tvarkosi pati [...].“

MARIJA MAŽULĖ

V. R.

ir kai jie naikina –
tik daugina meilę
kurios negali suprasti
todėl ir pergalė niekada nebus jų
nes meilė yra Viktorija

MOSAB ABU TOHA

Po griuvėsiais

Ji miegojo savo lovoje,
niekada daugiau nepabudo.
Jos lova tapo jos kapu,
kapaviete po jos kambario lubomis,
lubos – kenotafas.
Jokio vardo, gimimo metų,
mirties metų, epitafijos.

VYTAUTAS JURŠĖNAS

Čirškianti ir čirškinanti Kroatija

Kroatija žymi iš jos kilusiais kaklaraiščiais, bet vietoj jų muziejaus užeiname į kitą, Nutrūkusių santykių, gausų daiktų su aprašymais, kas kam ką reiškė…

ELIJA ŠALTYTĖ

Namai

Jai rūpėjo, kaip pasaulis ima tapti siaubo vieta, norėjo žinoti, kaip atpažinti, kai tai ims dėtis šalyje. Pastaraisiais metais nebeliko „jei“, tik „kai“. Visas pasaulis garmėjo į bedugnę ir net bandant į jį įsitverti naujais namais, darbais, draugėmis, darželiais ir juose sodinamomis gėlėmis pasaulio pabaiga jau buvo įgijusi pagreitį.

JUSTINAS VAITIEKŪNAS

Kas yra tapyba? (V)

Ne vienus metus svarstęs ir vis atmesdavęs kaip netinkamą laiką pradžiai, ją vis atidėliojo. Pailsęs nuo tokio vilkinimo galų gale apskaičiavo, pasirinko ir pasižymėjo užrašuose tinkamas datas savo sumanymams ir žygiams.