Literatūra

JUSTINA TRILUPAITYTĖ

Laiškai niekam

Aš bijau, bijau ir žinau, ko bijau: bijau, kad ant manęs nukris elektros laidas, bijau, kad Žemė nustos suktis ir mes visi išlėksim į kosmosą, bijau, kad man, einančiai gatve, ant galvos nukris vėžlys. Bijau mirties, bet kartu jos taip trokštu, geriau pagalvojus, bijau ne mirties, o nežinomybės, kas bus po mirties.

WALT WHITMAN

Dainuoju kūną elektrinį

Dirk Alvermann. Aklas pardavėjas. 1957
Ar galim abejot, kad teršia savo kūną tie, kurie jį slepia?
Gal tie, kas tyčiojasi iš gyvųjų, tokie pat niekšai kaip besidergiantys iš mirusiųjų?
O jeigu kūnas nuskriaustas labiau negu siela?
O jei kūnas – ne siela, kas tada siela?
ZBIGNIEW HERBERT

Mano Tėvas

Mano tėvas labai mėgo Fransą
ir rūkė aukščiausios rūšies makedonišką tabaką
žydruose aromato debesyse
ragavo šypseną ant siaurų savo lūpų
ir tada tais tolimais laikais
kai sėdėjo palinkęs prie knygos
sakydavau: tėvas yra Sindbadas
ir kartais jam su mumis skaudu
MIKALOJUS VILUTIS

Prie kavos – Julius

Savo knygoje „Kraujomaiša“ Julius parašė didžiąją žmonijos viltį – nuo Adomo ir Ievos per Biblijos knygas ritasi mintis, jog žmonijai duota dieviškojo kraujo. Dievo kraujas sumaišytas su gyvulio krauju. Ecce homo. Ėdantis ir pūvantis kūnas, kuriame amžinybė. Tokia Juliaus Sasnausko kraujomaiša, kuria man norisi tikėti.

Austinas Smithas: „Rašydamas poeziją neri į kalbos gelmes“

…amerikiečių poezijoje pastebima tendencija rašyti knygas vienijančia tema, jungiančia visus eilėraščius ir drauge kuriančia pasakojimą. Arba būna nuolatinis personažas. Prisipažinsiu, man ne itin patrauklios tokios knygos. Aš mėgstu pavienius eilėraščius.

ARVYDAS VALIONIS

Laiko grandinės

Nobelio geidė.
Depresiją pagavęs
eilėm žagino.
VIDAS DUSEVIČIUS

Pyktį nulieti

Pykčio ir atleidimo sąryšis su nuodėme? Pastarąją Richmondas apibrėžia kaip tuščią asmeninių troškimų vaikymąsi, kai iš visų jėgų, panaudojant visas žinias ir privilegijas, siekiama nieko nepaisyti, negerbti ir naikinti visus ir viską, kas kliudo gauti tai, ko norime…

VIRGINIJA CIBARAUSKĖ

Daugiakryptis „Kompasas“

  Romanas „Kompasas“ yra žymiausias prancūzų prozininko Mathiaso Énardʼo kūrinys, 2015 m. apdovanotas Goncourtʼų premija, o 2017 m. nominuotas „Man Booker International“ apdovanojimui. Apie knygą buvau girdėjusi įvairių atsiliepimų, taigi žinojau, ko tikėtis, tačiau romano skaitymas man buvo unikali patirtis, sunkiai telpanti į tokius įvertinimus kaip „patiko“ arba „nepatiko“. Kūrinio struktūra, kurioje susipina skirtingos plotmės tokiu būdu, jog esi priversta…

VILIUS LITVINAVIČIUS

Tai kelias iš kapų į deimantinę laisvę?

  Išleista nauja Gintaro Patacko poezijos ir Arvydo Palevičiaus tapybos knyga „Konodontų fiesta“ iškart užminė šiokią tokią paleontologinę mįslę. Grįžimas 500 mln. metų į praeitį, kai vandenynai knibždėjo tų nedidelių nuodingų, dantytų kirmėlių? Kraupoka, ir lengva įsivaizduoti, kaip kažkur prie Palangos, besimaudant Baltijos jūroje, tave apninka pelekuotų kirminų didžiulėmis išsprogusiomis akimis, ir didelių (iki 40 cm), ir mažyčių (ne mažiau…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Dienoraščiai

  Man regis, dienoraštį gali rašyti tik tas, kuriam rūpi kažką svarbaus užfiksuoti paliekant liudijimą ateities kartoms. Dienoraštis – tai lyg bandymas sustabdyti Laiką, kuris visus įvykius, mintis, jausmus linkęs tuoj pat palikti praeityje ir užmarštyje. Bet dienoraščio rašymo būdas gali būti labai skirtingas: vienas rašys diena iš dienos, kruopščiai įvardydamas faktus ir įvykius, o kitas – atrinkdamas tik svarbiausius…