Sacrum, profanum ir paribio žmogus

 

Apie kunigo poeto Wacławo Oszajcos kūrybą

 

Kunigas poetas nėra didelė retenybė lenkų kultūroje. Pakanka prisiminti XVI a. pradžios primą Andrzejų Krzyckį, XVIII a. pabaigos Varmijos kunigaikštį vyskupą Ignacy Krasickį arba neseniai mirusius kun. Janą Twardowskį ir Karolį Wojtyłą. Šiuolaikinis iškiliausias kunigo pašaukimą turintis lenkų poetas (ir vienas geriausių poetų apskritai) yra Wacławas Oszajca. Daugybės kritikų nuomonės liudija, kad ne vien tik aš taip manau*.

Oszajca gimė 1947 m. pietryčių Lenkijoje Roztočės krašte. Iki pirmosios devintojo dešimtmečio pusės gyveno Liubline, buvo didelį autoritetą turintis dvasinis ganytojas, rašytojas ir pagalbos internuotiems per 1981 m. gruodžio 13 d. komunistų įvestą karinę padėtį organizatorius. Spaudoje debiutavo 1974 m., o jo pirmas eilėraščių rinkinys „Sumanymas“ (Zamysł) pasirodė 1979 m. Nuo to laiko išleido apie dvidešimt poezijos ir eseistikos knygų, tarp kitų – „Iš šešėlio gelmės“ (Z głębi dienia, 1981), „Laiškai iš streiko“ (Listy ze strajku, išleisti 1983 m., karo padėties metu, necenzūruoti, Jakubo Nadbystrzyckio slapyvardžiu), „Tu per arti, mes per toli“ (Ty za blisko, my za daleko, 1985), „Urijo sugrįžimas“ (Powrót Uriasza, 1992), „Pakeliui surinkti“ (Zebrane po drodze, 1998), rinktinę „Likutis didesnis už visumą“ (Reszta większa od całości, 2003) ir „Apversta perspektyva“ (Odwrócona perspektywa, 2009). Dėstė Varšuvos universiteto Žurnalistikos fakultete. 1995–2006 m. buvo prestižinio jėzuitų daugiau kaip šimtą metų leidžiamo socialinio-kultūrinio mėnraščio „Przegląd Powszechny“ vyriausiasis redaktorius. Jis plačiai žinomas kaip televizijos ir radijo bendradarbis, puoselėjantis su atvirumu ir tolerancija susijusias krikščioniškąsias vertybes. Jo kūryba versta į vokiečių, lenkų, rusų kalbas. 2011 m. Budapešte pasirodė jo eilėraščių rinktinė vengrų kalba.

Vertinant šio autoriaus ankstyvąją kūrybą svarbus yra antrosios knygos pavadinimas „Iš šešėlio gelmės“. Jis atspindi krikščioniškąjį subjekto nuolankumą, einantį iš šešėlio gelmės – iš nežinojimo, blogio, pilkos kasdienybės – transcendentinės Šviesos link („iš nevilties gelmių šaukiuosi Tavęs, Viešpatie“ – skaitome garsioje Dovydo psalmių ištraukoje). Tačiau Oszajcos nuolankumas specifinis – jis gali sau leisti įžūlumą, atsiskleidžiantį, tarkime, kūrinyje „Kertinis akmuo“ (Zwornik) ir vaizduojantį tokį žmogaus požiūrį į pasaulį:

 

           taip

           tai aš esu šviesos riba

           manyje rytai su vakarais sueina

           [...]

           tai aš ir sacrum ir profanum

           krikštiju tave Dievo vardu

           kurį nuolatos bandau įspėti

           tai aš žmogus tau ir sau pačiam

                    tavo atvaizdu betampantis

           tą darau

           kentėdamas šį džiaugsmą kad nežinodamas žinau

 

Šio „homocentriško“ teksto pabaigoje randame puikų poetinį tikėjimo apibrėžimą („džiaugsmas kad nežinodamas žinau“) – tikėjimas kaip žmogaus glaudimasis prie Dievo – nesibaigiančios paslapties.

Cituotas eilėraštis yra platesnės su kunigų poetų kūryba susijusios problemos nuoroda: ar reikia ir kaip atskirti Dievo žodžio skelbimą nuo žodžio kaip poezijos kūrimo priemonės naudojimo. Lenkų kultūros tradicijoje egzistuoja stipriai įsitvirtinusi, iš romantizmo kilusi nuomonė apie pranašišką poeto vaidmenį. Bet yra ir religinės tradicijos palaikoma nuomonė apie išskirtinę kunigo vietą pasaulyje, jo autoritetą, visuomenines ir etines jo pareigas. Eilinis skaitytojas, jeigu tai nėra išsilavinęs žmogus, galėtų lengvai sutapatinti abi šias misijas ar pašaukimus ir tai gali atverti erdvę intelektualiniam ir emociniam piktnaudžiavimui (devintajame dešimtmetyje Lenkijoje pasirodė dešimtys prastos literatūrinės kokybės poezijos rinkinių, kurių autoriai buvo save poetais laikantys kunigai).

Šiuo požiūriu Oszajca išlaiko kuklumą, žinomą iš garsiojo Zbigniewo Herberto posakio kūrinyje „Pono Cogito žinia“ (Przesłanie Pana Cogito): „kartoki: buvau išrinktas, negi nebuvo geresnių?“ Pašaukimas jam nėra vienkartinis aktas, bet nuolatos, įvairiose gyvenimo situacijose pasikartojantis kvietimas. Jis rašo:

 

           į Akrokorintą žengė

           lengvai ir švelniai

           pėdsakuos paliko

           du žodžius

           sek paskui mane

 

           kažkas jau yra taip kalbėjęs man

 

(„kvietimas“)

 

Tačiau pavadinimo „Iš šešėlio gelmės“ nereikėtų priimti kaip tiesmukos ir užbaigtos šių eilėraščių lyrinio subjekto deklaracijos. Oszajcos poezijoje žmogus negyvena Dievo šešėlyje – priešingai: visa, kas kyla iš Dievo, leidžia žmogui būti šviesos sraute ir šitaip apšviestas šis tampa pagrindiniu poeto susidomėjimo objektu. Daugelyje Oszajcos eilėraščių į žmogaus silpnybes, nuodėmes ir klaidas žiūrima kaip į natūralias žmogiškumo dalis, be kurių žmogus, kaip graži, meilės verta visuma, negali egzistuoti. Puikus eilėraštis „Manęs nebijok“ yra skirtas Judui – vienam iš labiausiai nusidėjusių žmonių.

Dramatišką šios perspektyvos kulminaciją randame poemoje „Urijo sugrįžimas“. Ši poema – tai kupinas sąžinės priekaištų Dovydo monologas – noras susigrąžinti kareivio, kurį išdavė ir nuvylė kaip vadas (ir kaip bičiulis), meilę, yra jam pagrindinė sąlyga tam, kad susitaikytų su Dievu ir pačiu savimi.

„Laiškuose iš streiko“ lyrinis subjektas, atspindintis karo padėties metu protestuojančių darbininkų ir studentų teisingus siekius, kreipiasi į politinį oponentą ir potencialų niekšą be jokios neapykantos, žodžiu „bičiuli“.

Šis ciklas iš tikrųjų tapo antrojo Oszajcos kūrybos dešimtmečio, virtusio poemų ir didelių ciklų laiku, pradžia. Šios formos ne tik emocijų skale, bet ir kondensuotu intelektualiu turiniu sietinos su dideliais romantiškais monologais. Devintasis dešimtmetis – ne tik Lenkijai, bet ir pačiam autoriui ypatingas laikas: 1985 m. jis priima esminį gyvenimo sprendimą – atsisakęs būti tam tikros vyskupijos kunigu, tampa vienuoliu jėzuitu. Palieka Liublino kraštą, kurį vėliau visada šiltai prisimena, keliauja į Kališą, Gdynę, Poznanę, Torunę, kad pagaliau ilgesniam laikui apsistotų Varšuvoje (pastaruoju metu gyvena Jastšembos Guroje prie Baltijos).

Staigūs pokyčiai tuomet vyksta ir autoriaus dvasinėje biografijoje. Jie geriausiai atsispindi poemoje „Baltas valsas“ (1986), liudijančioje tikėjimo krizę, vertybių sistemos griūtį ir laipsnišką jos atsistatymą: vietoj desperatiško maišto – susitaikymas su pasauliu, paremtas visuotinės mirties akceptacija: kiekviena mirtis išjudina naujam gyvenimui būtiną energiją, taigi šiuo požiūriu gamtos tvarka sutampa su eschatologine tvarka.

Per kitus keliolika metų, pradedant nuo 1994 m., autorius grįžta prie trumpųjų formų, prie akimirkos fiksavimo. Tai liudija ir rinkinių pavadinimai: „Diena po dienos“ (Z dnia na dzień, 1994), „Pakeliui surinkti“ (Zebrane po drodze, 1998), „Kad neišbaidytum“ (Żeby nie spłoszyć, 2004). Pastarajame kalbama apie norą neišbaidyti nė vienos akimirkos, kad ir labai banalios, kasdienės, nes ji vis dėlto yra savaip graži ir dramatiška: kad neišbaidytum jausmo, kuris gali išlikti eilėraštyje. Trumpame eilėraštyje „skonis“ (smak) poetas prisipažįsta:

 

           nerašyčiau

           apie šio pasaulio bjaurastį

 

           o vis dėlto rašau kas ant liežuvio pakliūva

 

           druskos skonis ant precelio

                   nusipirkto prie Sukienicų

           malonus druskos skonis

                    malonesnis už bet kokį žemės saldėsį

 

(iš rinkinio „Pakeliui surinkti“)

 

Visa Oszajcos kūryba įtikina, kad krikščioniui, kaip ir kiekvienam jautriam tūkstantmečių sandūros žmogui, neegzistuoja skirstymas į sacrum ir profanum, kad kaip tik visiškas atsivėrimas žemiškajai žmogaus dramai dažniausiai tampa pašventintas.

Su tokia nuostata poetas ieško po kasdienybės pamušalu paslėptų paslapčių. Eilėraščių rinktinės „Likutis didesnis už visumą“ palydimajame žodyje jis rašo:

 

Nieko negaliu padaryti ir nenoriu, vis tiek mane labiau domina ne žvaigždės ir saldžios kriaušės, o kosminės juodosios skylės, kaip kad gundo mane galulaukėj stovinčioje kriaušėje šiaudų kūliu nuo lietaus pridengta drevė. Bijojau galvoti, kad galima į ją įkristi, bet ta baimė kėlė ir smalsumą – kas ten viduje yra? Kažkas ten turėjo būti, kažkas ne iš kasdienio pasaulio, nes juk tuštuma, niekis – neegzistuoja.

 

Sunku atsispirti norui palyginti Oszajcos eilėraščius su žinomo poeto kunigo Jano Twardowskio kūryba. Daugelyje savo eilėraščių Twardowskis esminę mintį nukelia į pabaigą, jie dažnai prasideda klausimu arba prielaida, „paruošiančia“ skaitytoją kūrinio pabaigai – išvadai. Oszajca retai imasi tokių metodų. Atrodo, kad Twardowskio poetinei technikai įtakos turėjo tradicinė retorika, o Oszajca remiasi daugiau lyrine tradicija. Tai atspindi ir šių poetų pasirenkamos temos ir emocinė temperatūra. Twardowskis nerašė tokių asmeninių eilėraščių kaip anksčiau cituotas Oszajcos „Kertinis akmuo“ arba „Aušrinė“, arba „Pasitaikė sekmadienį“:

 

           nenorėjo motina

           išardyti savaitės dienų tvarkos

           ir pagimdė mane sekmadienį

           nenorėdamas vienam žmogui

           amžiams parduoti kūną ir sielą

           prisiekiau celibatą

           nenorėdamas kaip kerpė prie vienos šakos priaugti

           nepastačiau namo

 

           šiandien galvoju tikriausiai nusidėjau [...]

 

Tai, kas jungia Twardowskį ir Oszajcą (ir gal visus kunigus poetus), yra ambivalentiškas santykis su žodžiu: viena vertus, jie abu tiki žodžiu, jo gydomąja galia, kita vertus, kartais deklaruoja priešingai – tikėjimą jo netobulumu: „juk visi žodžiai taip veikia, kad matome tik pusę“, – rašo Twardowskis eilėraštyje „Išpažinimas“; „mano gyvenimas yra nuodėmė, nes priėmiau duonos ir žodžio pašalpas“, – netikėtai prisipažįsta Oszajca eilėraštyje „jie sako“.

Daugeliui skaitytojų svarbu, kad net ir tuos Oszajcos eilėraščius, kuriuos būtų galima priskirti religinės lyrikos sričiai, reikia skaityti greičiau su poetine nei religine nuostata. Jie nereikalauja ypatingo Biblijos motyvų išmanymo, pakanka kiekvieno šiuolaikinio, kultūringo žmogaus žinių bagažo. Tačiau jie priverčia pasitelkti visą skaitytojo jautrumą ir gebėjimą naujai pažvelgti į pasaulį, meilę, mirtį, vaikystę, senatvę, istoriją ir meno kūrinius.

Anksčiau cituota eilėraščių rinktinės „Likutis didesnis už visumą“ palydimojo žodžio ištrauka patvirtina įspūdį, kurį sukelia daugelio Oszajcos rinkinių lektūra, ypač pirmųjų dviejų dešimtmečių jo kūryba: susitinkame su paribio žmogumi, tiksliau – rytinio Lenkijos paribio žmogumi. Lyrinis jo eilėraščių herojus susiformavo daugiakultūrėje, daugiaetninėje kresams būdingoje terpėje, ten, kur koegzistuoja lenkų, ukrainiečių ir žydų tradicijos. Poetinio apmąstymo šiuo klausimu kulminacinė išraiška yra poema „Zviartovas“ (Źwiartów), pasakojanti apie autoriaus vaikystės vietovę netoli rytinės Lenkijos sienos:

 

           […] per šabą už grašį

           jų virtuvėse

           mūsų motinos įkurdavo ugnį

                    tiesą sakant buvo girdėjusios apie

                    krikščionių vaikų kraują macuose

           bet juk mūsų žydai buvo paprasti žydai

           ir macai buvo beveik tokio pat skonio

           kaip Kūčių plotkelė

           arba Komunija

 

           o kai per vestuves

           jaunieji po baldakimu

           kaip klebonas procesijoje

           sudaužydavo laimei taurelę

                   sutartinai plojo visos rankos

                  lenkų rusų ir žydų

 

               juk tai buvo

                   mūsų Zviartovo žmonės […]

 

(iš rinkinio „Likutis didesnis už visumą“)

 

Toliau poemoje skaitome apie skausmingus istorijos išbandymus, kuriuos patyrė idealistinė trijų tautų darnaus sambūvio idėja. Šiandien paribio arkadija yra likusi tik kaip lyrinės nostalgijos objektas.

Pastaraisiais metais į Oszajcos kūrybą labai aiškiai sugrįžta eschatologiniai motyvai. Gimsta išminties kupini eilėraščiai mirties, laikinumo tema, o gal geriau sakyti: nelaikinumo ir mirtį nugalėjusio gyvenimo tema. Taip Oszajca mato ir ontologinėje plotmėje (kaip visatos struktūros bruožą), ir, galima sakyti, visiškai žemiškoje atskaitos sistemoje, mūsų kasdienės patirties ribose.

 

Vertė Birutė Jonuškaitė