Literatūra

Ei varnalėša!

SIGITAS GEDA 2008 metai Edvardas Viskanta Mažas, tamsaus gymio… Kelis kartus šnektelėjau per rašytojų suvažiavimus. Mat buvo gimęs Išlandžiuos… Toks sodžius ant ribos tarp dzūkų ir suvalkiečių (ten gimusi ir N. Miliauskaitė, tik vėliau „įsitvirtino“ Keturvalakiuos…).

Pagirtos tarp moterų, arba Lietuvos garbė

ALIUS AVČININKAS Aliodija Ruzgaitė. Prisiminimų blyksniai. Sudarė Alė Šimkienė. V.: Tyto alba, 2010. 244 p. Vargu ar čia tiktų pasakymas „koks mažas pasaulis“. Gal labiau derėtų sakyti: „Kiek mažai apie pasaulį žinome.“

GRAŽINA CIEŠKAITĖ. Eilės

Pasaulio pradžia tavo dvasioje, nematomųjų gyvybių šviesa, aureolės boluojanti meilė. Dievas kalba per daiktą, ir kūnas yra metafizinio grožio vieta, ir banguojanti siela atspindi gyvybę tarytum paveikslą.

Ne tik žodžių gausybės kolekcija

DALIA ZABIELAITĖ Orhan Pamuk. Nekaltybės muziejus. Romanas. Iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė. V.: Tyto alba, 2010. 655 p. „Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo akimirka – nežinojau“ (p. 7) – taip prasideda vienas naujausių garsaus turkų rašytojo Orhano Pamuko (g. 1952) romanų.

Paranojos ratai progresyviai dunda

TOMAS MARCINKEVIČIUS Toks jau tas nakties vidurys: mikrobangėje šildyti kotletai, mišrainė iš pakelio, romanas ir bėgimas laiptais aukštyn net kelnių kaip reikalas neužsimovus – kad tik nepaspruktų tos mintys ir ta paširdžius diegianti dieviška neviltis!

Beveik apie slam poeziją

GERDA VENČKAUSKAITĖ Potvynis Nuo vidurnakčio iki pirmos nakties galvoju apie tą eilėraštį. Bandyčiau užmigti, tačiau nematau avių – rudenį jos gelsta, apvalėja ir plinka.

Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ Hangdžou: spūsčių košmaras, arbatos plantacijos, ekologinės katastrofos išvakarės ir Charleso Mansono terapija Už poros valandų atvykome į Kinijos perlą. Šis Kinijos perlas – Hangdžou – milžiniškas

Sapnai

GINTARAS BLEIZGYS Mano vaikystės draugo dėdė, kai dar buvo mažas ir gyveno nedideliame Suvalkijos kaimelyje, naktimis kartais atsikeldavo iš lovos ir dar miegodamas bei nesuprasdamas, kad reikia apsirengti, pasiėmęs slides (sako, dažniausiai jis per miegus vaikščiodavęs žiemą) pusnuogis eidavo laukan

Įrankiai ir Apokalipsė

VIDAS POŠKUS Pjūklai pjaustė debesis ir saulę, vaivorykštes ir saulę… Artėjo paskutinės apokaliptinės valandos… Žmonės (jų likę buvo visai nedaug – menki didingos populiacijos likučiai), praradę bet kokią viltį, slapstėsi grotose ir urvuose.

Visi laiškai – žirafos

Salut, sijonuotasis. Nesąmonės, šitas žodis. Iš pagarbos nesąmonėms jų vardą miniu tik labai prireikus, nesąmonės dažniausiai toks reikalas, kurio niekad ir nevadini nesąmonėm. Galima gyventi lengviau ir neprotingiau – be jų.