RŪ­TA JA­KU­TY­TĖ Oi, jau žy­mi, rei­kia at­si­bust. Man į akis žiū­ri abu – kai­my­nas, prie­šais iš­si­drė­bęs, ir kon­duk­to­rius. Gal pur­tė už pe­ties, kad at­si­bu­dau, ne­at­si­me­nu. Pra­ėjo, vy­no kva­pe­lį to­kį ašt­rų pas­kui nu­si­vilk­da­mas. Ka­žin kas dar čia trau­ki­ny­je vyks­ta, o aš nie­ko ne­ži­nau. Kai­my­nas prie­šais, at­ro­do, su­pai­nio­jo ma­ne su lan­gu ir taip nuo­šir­džiai spok­so, tar­si taip ir tu­rė­tų būt.

TO­MAS MAR­CIN­KE­VI­ČIUS (Vie­no pra­ne­ši­mo mo­ty­vais – in­tui­ty­vi at­si­ri­bo­ji­mo ir eli­tiz­mo li­te­ra­tū­ro­je san­trau­ka) Prieš pra­de­dant be­ne­fi­są ge­ras to­nas rei­ka­lau­ja at­si­pra­šy­ti pub­li­kos už tai, ko jie ne­iš­vys. Šian­dien ne­iš­vy­si­te įga­lio­to­jo Vieš­pa­ties an­ge­lo, kri­ti­kuo­jan­čio ne­iš­si­pil­džiu­sius da­ly­kus dėl to, kad jie ne­iš­si­pil­dė.