Literatūra
Jūra, mirtis ir rašymas
Jūra, mirtis ir rašymas. Lavonų baimė. Ugnys. Viskio nudegintas liežuvis. Liežuvis toks didelis, kad beveik nebetelpa burnoje. Sūrus jūros vanduo. Perdegę raumenys…
Per 30 metų nė karto nemačiau Bukowskio girto
Jei kas nors ir pažinojo garsųjį girtuoklį Charlesą Bukowskį, tai buvo jo leidėjas Johnas Martinas. 1965-aisiais Martinas pasiūlė Bukowskiui visą likusį gyvenimą mokėti 100 dolerių per mėnesį, o Bukowskis turėjo mesti darbą pašte ir užsiimti vien rašymu. Bukowskis šiuo pasiūlymu susigundė ir galų gale Martinas ėmė mokėti jam 10 000 dolerių kas dvi savaites. Martinas buvo pabrolys Bukowskio vestuvėse ir…
Asmenukė su Leninu
Taip atsitiko, kad kovo pradžioje su vyriausiuoju sūnumi Nojumi atsidūrėme Maskvoje. Nojus, skirtingai negu aš, Maskvoje viešėjo pirmąsyk ir kategoriškai pamėgino man užsakyti ekskursiją į mauzoliejų: – Tėte, aš noriu jį pamatyt, aš noriu asmenukės su juo! – su šypsenėle tarė Nojus. Viešpatie, pagalvojau, tas jaunimas kartais nesuvokia, ką kalba. Nežinau kodėl, bet mane visada neigiamai veikė mirusių žmonių –…
Antonas Reizeris
Karlas Philippas Moritzas (1756–1793) – vienas žymiausių vokiečių rašytojų, gyvenusių ir kūrusių laikotarpiu tarp Apšvietos ir romantizmo; taip pat tyrinėjo gramatiką, kalbos filosofiją, mitologiją, senovės istoriją, psichologiją ir pedagogiką, poetiką ir stilistiką. Moritzo gyvenamasis laikotarpis sutapo su Vokietijoje įsisiūbavusiu revoliuciniu literatūriniu „Audros ir veržimosi“ (Sturm und Drang) sąjūdžiu (apytiksliai 1767–1785), išlaisvinusiu ir sužadinusiu subjektyvizmo dvasines jėgas. „Antonas Reizeris“ (Anton Reiser)…
Miniatiūros
Žiūriu į save, įkalintą baloje, be rankų, be kojų, ir matau, kaip pro vieną ausį į galvą įlenda kregždės, o pro kitą išskrenda lėktuvai, musės, drugeliai, mintys apie debesio karūną…
Getas
Pradžioje buvo dveji vartai. Krikščionių sargybiniai užverdavo juos tiksliai vidurnaktį, vėl atverdavo paryčiui, kai nuaidėdavo varpo dūžis. Venecijos getas, Ghetto Nuovo, atsirado 1516 metais buvusioje geležies liejyklos teritorijoje…
Ką daro literatūra?
Esu savu kailiu patyrusi, kad antraštės klausimas gali nuskambėti eretiškai. Ypač patys literatūros kūrėjai linkę į jį reaguoti jautriai ir karščiuodamiesi tikinti, kad nieko daryti ji juk neprivalanti, ji tiesiog esanti, o kam to nepakanką, tas pats kvailys (tik jie, žinoma, nesako „kvailys“, tam jie ir literatūros kūrėjai, kad mokėtų rafinuotai tokius dalykus pasakyti). Dėl to matau reikalą iškart tiesiai…
Berniukas, kuris išliko pavirtęs į senį besmegenį
Grigori Kanowitsch. Ewiger Sabbat (Amžinasis šabas). Romanas. Iš rusų k. vertė Waltraud Ahrndt. Berlin: Die Andere Bibliothek, 2014. 606 p.
Seni veidai
Truputį prasižiojęs, tarytum būtų norėjęs tarti žodį ir užlūžęs pirmajame skiemenyje. Pozicijoje, kurios ryškiausias elementas galėtų reikšti tiek šypseną, tiek išgąstį ar nepasitenkinimą. Užlaužtas besipriešinančios aplinkos, sustingęs dar iki kurio nors „trakšt“ ar mimikos judesio, iš kurio atpažintum kaukės reikšmę. Tokią atsimenu savo senelę, tokį sapnuoju senelį. Panašią save matau vaikystės nuotraukose. Tą pačią pajuntu dialoguose, kuriuose man labiau praverstų…
