Literatūra
Eilės
Poezijos vertimai
Undinės Radzevičiūtės kūryba (I): nustebink skaitytoją
Pirmojoje knygoje Undinė Radzevičiūtė patraukė skaitytojų dėmesį savo tiesmuku ir provokuojančiu tonu. Ji tai padarė jau nuo pat viršelio rėždama į akis, kad nemylėjo lietuvių kalbos, jos komisijos, nerašo darbininkų klasei ir pan.
Geras sūnus
Jūs, be abejo, pažįstate tuos tamsius tylius žiemos vakarus, kuriuos jau būtų galima laikyti vėlia naktimi, jei ne judėjimas gatvėse, primenantis darnią skruzdėlyno netvarką. Buvo vienas tokių vakarų, bet po dvidešimties minučių, kai laikrodžiai rodys maždaug 19:23 – sakome „maždaug“, nes vieni laikrodžiai linkę skubėti, o kiti atsilieka, – gatvėje ūmai nugriaudės garsus pokštelėjimas ir kažką išpils prakaitas. Bet šiuo…
Vakarų vėjai
Jaunimo festivalis, įsisiūbavęs Maskvoje 1957-ųjų vasarą, tarsi koks taifūnas griovė visas pertvaras, įprastinį gyvenimo būdą, tvirtus įsitikinimus ir įprastus galvojimus. Maskva, dar jam neprasidėjus, keitėsi kas valandą.
Feniksas
Aivaras norėjo tapti rašytoju. Atrodytų, juk nieko nėra paprasčiau – tiesiog imi ir rašai. Aha! Tik Aivaras nebuvo iš tų žmonių, kurie mano, kad geri dalykai gali taip va imti ir nutikti. Ne, Aivaras norėjo kankintis dėl rašymo. Jeigu būtų leidęs sau rašyti daugiau, tai laisvai būtų galėjęs viename iš kūrinių į žodžius sudėti savo troškimą sudegti literatūrinėse skausmo liepsnose…
Briuselis
Į Briuselį važiavome kaip ir į Ameriką – pristatyti almanacho „How the Earth Carries Us: New Lithuanian Poets“ ir Ilzės Butkutės knygos „Caravan Lullubies“ (vertė Rimas Užgiris). Mus, keturis skirtingus personažus (bet jau susiderinome instrumentus, esame band), išsiuntė Lietuvos kultūros institutas. Į Lietuvos atstovybę susirinko gana daug žmonių – atėjo net buvęs mano leksikologijos dėstytojas, kuo labai apsidžiaugiau. Lietuvių bendruomenė…
