KAZIMIERA ASTRATOVIENĖ

Eilės

 

Sėdėjimas

 

Sėdėjome kiemely

Ant kėdžių

Palaikių

 

Tarp skersvėjų

Ir profilių poetų

 

Ir atvirom akim

Sapnavome,

Kad lipam

Aptrupėjusiom pakopom

 

Lig pat gaisruojančio

Saldžioj agonijoj

Dangaus

 

Tenai, už kampo,

Augo rinkos ekonomika

 

Ir bankai

Paskolas dalijo

It patrakę

 

O nepatenkinti studentai

Protestavo

 

Prieš Darbo kodeksą

Ar darbą apskritai

 

Kažkur toli

Britanijos piliečiai

 

Išėjo į gatves

Gailėdami savęs

 

Dramatiškai nukrito

Svaro kursas

 

Ir pora bombų,

O gal kiek daugiau

 

 

 

O mes sėdėjome

Kiemely ant kėdžių

Palaikių

 

Ir glaudėmės

Arčiau kits kito

Apsimesdami,

Kad šalta

 

Ir klausėmės,

Kaip progiesmiu

Tarsi azaną

 

Eiles vis skaito

Apsisiautus juodu lietpalčiu

Lyg sutana poetė

 

Sulaikę kvapą

Gėrėme jos žodžių vyną

 

Ir nesijaudinom,

Kad ten, už horizonto,

Klestėjo tarptautinis terorizmas

 

Namo vis nenorėjo grįžti

Emigrantai

 

Lyg nežinodami, kad

Čia yra geriau

 

Juk „Lidlas“,

Ačiūdiev, duris atvėrė

 

Ir pagaliau

Visi turės

Kalafiorų

 

 

 

O mes sėdėjome

Kiemely

Ant kėdžių palaikių

 

Lyg užsispyrę

Realybės rezistentai,

Pasiryžę

 

Pasaulio beprotybei

Atsispirt

 

Bent šiandien

Bent šįvakar

Bent dabar

 

Bent tol,

Kol žilas ilgaplaukis

Ukrainietis

Žadaną skaito arba Vitmeną,

Arba abu kartu

 

Bent tol, kol ten,

Palei pravertą langą,

Tas keistas susimąstęs senis

Rymo

 

Klausydamasis taip,

Lyg viską jau seniai žinotų

 

Kas buvo, kas yra ir kas

Dar bus

 

 

Tyla

 

Norėčiau būti paukštis medyje

Arba katė, sau tyliai snaudžianti

Po tuo medžiu,

Ar vabalas, graužiantis

To medžio lapą

 

Bet kas, tiktai ne aš,

Ramybės vis nerandanti,

Paklaikusi

 

Lyg tas pamišęs fotografas,

Kurį vaikystėje sutikdavau

Jaunimsody

 

Norėdavęs įamžinti visus ir viską

Dar ir dar, tik tam,

Kad negatyvuose bandytų įžiūrėti,

Kas mes esam ir kodėl

 

Jo šmėkla vis dar blaškos

Tarp suoliukų ir gėlynų

Nerasdama atsakymų nei ten, nei šen

 

Galop sustoja po senu medžiu,

Kur aš nuščiuvus sėdžiu,

Ir klauso jo šakų tylos

 

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

 

Išleistuvininkės

 

Lydėjau alkanom akim

Jas, einančias pro šalį,

Tarsi nužengusias iš sapno

Ryškiaspalves plazdančias naivias

 

O kaip norėčiau aš kartu

Pleventi, žaisti,

Nenujausti (et, tiek to…)

 

Bet mano kūnas žino

 

Jo neapgausiu,

Net jei nusipieščiau kitą veidą

Be nerimo raukšlių

Ir be šešėlių po akim

 

O taip norėčiau atsisėsti

Su tavim ant upės kranto,

Bučiuotis ligi ryto, jausti degančias krūtis

Ir nežinoti (et, tiek to…)

 

Bet mano kūnas žino

 

Moterystės įdagu

Paženklintas,

Apsunkęs, tirštas,

Sukietėjęs, ištvermingas,

Skausmui, kaip ir meilei,

Atsparus

 

O taip norėčiau

Atsibudus naktį

Vėl tave šalia atrasti

Ir draskoma to uždrausto

Smalsumo (et, tiek to…)

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.