Literatūra
Keleivis žemėje
Atmintyje išplaukia nemažai prisiminimų, bet turiu paskubėti. Pataręs man pasilaikyti pinigus, Polas atsistojo ir išėjo, ir tą dieną jo nebemačiau. Tada, kad prasiblaškyčiau, ir ryžausi aprašyti visa ką, kas mane buvo ištikę vaikystėje ir vėliau, iki dabar. Man iš tiesų atrodė, kad mano gyvenime esama kažko nepaprasto ir kad raštu išklojęs savo prisiminimus geriau tai suprasiu.
Tokia tvarka
Pirmadienį pabudęs kėlėsi ir šuoliavo į tualetą, šuoliavo į virtuvę ant kairės, į miegamąjį ant dešinės kojos, grįžo šuoliuodamas pakaitomis ant kairės ir dešinės. Pirmadienis – tai tokia diena, kai privaloma gerai savaitgalį pailsėjus rimtai imtis darbų ir be perstojo šokinėti. Tokia tvarka. Antradienį privaloma vaikščioti pašokant kas antrą žingsnį aukštyn, trečiadienį – kas trečią, ketvirtadienį – kas ketvirtą, penktadienį…
Stebuklas
Apie dailę svajojau nuo vaikystės, mėgau piešti ir lipdyti. Gyvenome prie upės, radusi pakrantėje molio, parsinešdavau į namus. Lipdžiau neraginama ir nemokoma, miestelyje dailės mokyklos nebuvo. Ruoštis stojamiesiems egzaminams į aukštąją mokyklą neturėjau galimybių, nežinojau netgi, kad reikalingas specialus pasiruošimas. Atvažiavusi į Vilnių laikyti egzaminų, aplankiau mamos pažįstamos bičiulį, jis ruošė moksleivius stojamiesiems į tuometinį Dailės institutą. Išgirdęs, kad…
Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2013
Gegužės 8, trečiadienis. /…/ O po pietų pasiėmiau Kafkos „Badautoją“. Esu skaitęs bent tris kartus. Ir vėl (tarkime, ketvirtąjį kartą) skaitydamas negalėjau atsižavėti teksto gelme ir subtilumu. Pirmiausia jis, žinoma, apie menininką ir pasaulį.
Sweet thing
Pjesė arba abstrakcija teatrui, arba uvertiūra bičiuliškiems teatro kritikams, garbinantiems abstrakcijas ir medžiojantiems jas su šautuvėliu, pagamintu iš linijinio siužeto Josephas Henrikas Hipsteris yra Josepho Hipsterio, ankstyvojo baroko kompozitoriaus, provaikaitis, teatro scenai adaptavęs kelis trumpus J. Hipsterio muzikinius kūrinius. J. H. Hipsteris labiausiai žinomas kaip vienas iš pirmųjų, „importavusių“ ankstyvosios itališkos stilistinės manieros inovacijas į vokiškąją chorinę muziką.…
Gyvatė
Vyriausybinis ežeras
Kad sesuo jau ilgai negrįžta, mokykloje pasiguodžiau keliems vaikams. „Ji niekada nebegrįš. Tai – mirties stovykla“, – paaiškino vienas jų. Parėjęs namo papasakojau tėvams, ką sakė anas berniukas. „Jis nesupranta, ką šneka“, – nukirto tėvas. Bet po kelių sesers nebuvimo savaičių aš ėmiau dvejoti. Tada, kai tėvai pradėjo kraustyti Meizės kambarį. „Ką jūs darot? – nustebau. – Taigi sakėt, kad Meizė greit grįš.“
Keleivis žemėje
Nepažįstamasis pasisveikino, linktelėdamas galva. Buvo aukštas, labai paprastai apsirengęs – tamsiai mėlynu kostiumu, pasiūtu pagal seną madą. Jo veidas buvo griežtas ir valingas. Atrodė vyresnis už mane, ir iš pradžių man toptelėjo mintis, kad jį pažįstu, nors negalėjau prisiminti, kur buvau sutikęs.
Žala
Paskutiniais studijų metais vis dar gyvenau Maskvoje, bet vis dažniau būdavau Vilniuje. Šis neramus ir permainingas metas buvo kupinas įdomių įvykių, pažinčių ir nelauktų nusivylimų. Viena reikšmingiausių man buvo pažintis su Vytautu Žalakevičiumi.
Mėlynasis banginis
Kai vieną dieną išvyksiu iš Australijos, žinau, kurį adresą išsivešiu. Dvejus metus gyvenau ant vandenyno kranto, bet iki šiol sapnuoju potvynius. Sapnuoju ir cunamius, atplūstančius kaip mirtis – be perspėjimo, pasiglemžiančius pakrantės suoliukus, automobilius, kūdikių vežimėlius ir spalvotais megztukais apvilktus šunis. Dvejus metus užmigdavau sūpuojama vandenyno gausmo, neišverčiamo, nepaaiškinamo, gražiausio iš visų kalbų. Persikrausčiau į priemiestį šalia vandenyno ieškodama tylos…
