ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2013

Tęsinys. Pradžia 2018, Nr. 18

 

Sausio 6, sekmadienis. Vėl grįžau prie bičiulystės su savo karma. Gulėdamas ant matraco prisiminiau įvairiausius epizodus iš visų savo amžiaus tarpsnių ir žvelgiau į juos draugiškai, kaip į savo savastį, savo nuosavybę, savo turtą, savo neišvengiamybę. Bet tokią, su kuria bičiuliaujiesi, kurios nebijai. Labai, labai atpalaiduoja ir ramina. Ir ateities tuomet lauki kaip išsivyniojančių savosios karmos metrų…

 

Sausio 23, trečiadienis. Vakarykštis suirzimas dėl atsiliepimų apie knygą [„Pro A. A. prizmę“] išblėso. Dieve! Juk to ir tikėjausi. Kam nepatinku aš /…/, tam nepatiks ir mano knyga. Galų gale, juk tai – gyvenimas, tikrovė. Tai ko aš noriu? Negyvenimo? Netikrovės? Kaip juokinga pasidaro!

 

Vasario 3, sekmadienis. Atitraukęs užuolaidas pamačiau, kad naktį smarkiai snigta drėgnu sniegu. Visi Gedimino [kaimyno] sodelio medžiai lipinte aplipinti, šakų telikę plonytės juodos linijos, o baltos tešlos – sluoksnis rankos storumo. Elektros (ar telefono) laidai, žiūrint iš šono, atrodo kaip platūs balti kaspinai. O surfinijos balkone iš viso virtusios balta koše… 

 

Vasario 4, pirmadienis. Vytautas S. perkeltas į naują palatą. Iki šiol gulėjo dvivietėj, jo „partneris“ šią naktį mirė. Mane ši žinia prislėgė. Vytautas irgi liūdnas. Sunku, sunku jam dabar.

 

Vasario 23, šeštadienis. Tebeskaitau Sigitą G. [„Sokratas kalbasi su vėju“]. Matau, koks jis liūdnas, koks vizualus, koks dainingas ir koks socialus: tauta, giminė, protėviai, dabartiniai tos tautos reikalai… Ir – koks jis [t. y. lyrinis subjektas] visų skriaudžiamas bei nemylimas…

 

Vasario 24, sekmadienis. Bėgu nuo šurmulio, pats keldamas šurmulį. Dygiuosi banalybėmis, pats švaistydamas banalybes į kairę ir į dešinę. Nemėgstu apimtų puikybės, o pats, pats…

 

Kovo 14, ketvirtadienis. Vakar radau internete („Kamanėje“) labai malonią Tautvydo B. recenziją apie mano knygą [„Pro A. A. prizmę“]. Žinoma, lankstosi jis man per daug, bet tai pirmoji recenzija, kurioje daugiau kalbama apie pačią knygą negu apie mane.

 

Kovo 15, penktadienis. Naktį labai kalė smilkinį. „Ir kala uoksą smilkinio genys“, pasak Marčėno. Iš pradžių, kol susigaudžiau, maniau, kad kala kaimynai.

 

Balandžio 4, ketvirtadienis. Murakami pabaigtas [„Avies medžioklė“]. Vėl: gera knyga. Turi metafizinį matmenį. Persmelkta. „Tikrovės“ ir „fantazijos“ sąsaja organiška. Pasaulio schema įgyja naujų bruožų: gali įlįsti Avis.

 

Balandžio 6, šeštadienis. Manyje dar gyvas Murakami romano aidas. Ypač kraštovaizdžių aprašymas. Bet šiandien jį jau truputį ėmė gožti geras Laimanto J. tekstas „Š. A.“ [„Pečialindų balsai“]. Labai subtilus, gražus. Jį galėjo parašyti tik alkoholinės patirties turintis talentingas literatas. /…/ Ko vertos kai kurios frazės! Pavyzdžiui: „Raudonskruostės tradicijos.“

Skambino iš ligoninės Vytautas S. Sakė bebaigiąs Parulskio romaną. Šiek tiek nusivylęs.

 

Balandžio 25, ketvirtadienis. Ir vakar, ir šiandien skambino Algis K. Vis džiaugėsi mano fraze iš knygos [„Pro A. A. prizmę“]: „Buvau taip parašytas.“ Siejo ją su savo simpatija determinizmui (sena, sena).

 

Gegužės 8, trečiadienis. /…/ O po pietų pasiėmiau Kafkos „Badautoją“. Esu skaitęs bent tris kartus. Ir vėl (tarkime, ketvirtąjį kartą) skaitydamas negalėjau atsižavėti teksto gelme ir subtilumu. Pirmiausia jis, žinoma, apie menininką ir pasaulį.

 

Gegužės 17, penktadienis. Vakar pavakare mirė Vytautas S. Po pakartotinės (sėkmingos) rankos operacijos – trombas. Kaip tik laukė ateinančios S., kuri nešė jam ledų. Gydytojas sustabdė ją ligoninės koridoriuje ir paklausė, pas ką einanti. Jai pasakius, tarė: „Skripka mirė.“ Visai kaip paties Vytauto eilėraštyje: „Ko laukiate? / Numirė!“ O aš, grįždamas apsikirpęs iš miesto, jam buvau nupirkęs „Akademinėje knygoje“ šios dienos „Š. Atėnus“ su jo publikacija, kurioje šis eilėraštis ir yra.

Šiandien pamačiau pirmąsias jau nužydėjusias pienes. Taip pat pasivaikščiodamas pirmą sykį išgirdau gegutę. Labai žalia. Labai geltona nuo pienių. Labai balta nuo sodų.

 

Gegužės 18, šeštadienis. Iš labo ryto paskambino S. Pasiūliau jai į pašarvoto Vytauto rankas įdėti šv. Faustinos atvaizdėlį. Ji sutiko, bet iškilo pagaminimo problema. Tuomet iškirpau tą paveikslėlį iš Vytauto knygutės „Dešimt metų“, priklijavau prie standesnio bordinio popieriaus ir atidaviau V. dukrai Ramintai.

 

Gegužės 22, trečiadienis [kaime]. Labai žydi kaimo alyvų krūmai (veikiau – kupetos). Tiesiog baisios alyvų žiedų mūšos keliose vietose.

Vakar stovėjau prie Vytauto S. karsto. Mintyse deklamavau eilėraščius: jo, savo, Lorcos, Stevenso, Apollinaireʼo. Daugiausia – jo. Karste atrodė rūstokas. Juodu kostiumu. Žilais trumpais plaukais ir apkapota barzda. Su stambiom raukšlėm pažandžiuose. Viena ausis jau pradėjusi mėlti…

 

Gegužės 27, pirmadienis [kaime]. Naktį galvoje labai ūžčiojo kraujas: lyg kas galingai vėduotų net ne paklode, o kokia bure.

 

Gegužės 30, ketvirtadienis [kaime]. Perskaičiau „Š. A.“ įdomų Goethės tekstą „Poezija ir tiesa“. Fantastiška: ir aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje apsišvietusiai publikai labiausiai rūpėjo, kas romane yra tikra, o kas pramanyta. Ir ji klimpo „medžiagoje“. Niekas nesikeičia. Mano idėjas jau formulavo Goethė.

 

Birželio 21, penktadienis. Regis, užvakar suformulavau: „Iš visatos neiškrisi.“ Tai dabar guodžiuosi šia fraze, kai guliu aukštielninkas ir mėginu atsipalaiduoti.

 

Liepos 9, antradienis. Dar kitaip suformulavau vieną seną savo mintį. Dabar ji skamba maždaug taip: pagrindinis mano darbas šioje žemėje – gyventi; ir aš jį dirbu (t. y. gyvenu), ką beveikčiau: miegočiau, sirgčiau, dykinėčiau – vis tiek gyvenu. Pavyzdžiui, dabar skaitinėju Wattsą. Labai malonu. Skaitinėsiu ir toliau, tai – irgi gyvenimas.

 

Liepos 15, pirmadienis. Dieną šiek tiek paskaičiau Kenji [anglišką eilėraščių rinktinę su plačiu Hiroaki Sato įvadu]. Apie jo ir budizmo santykius. Esą budizmas kaltas, kad jo eilėse dominuoja ne „žmogiškoji“, o „pasaulio“ (visatos, kosmoso prasme) žiūra. O aš tebebandau išsiugdyti atsparumą kitų nuomonei. Čia jau seniai einu Kenji keliu: žiūriu kosmoso kontekste. Bet tai, ką jau manau pasiekęs, vis išsprūsta, išsprūsta…

 

Liepos 19, penktadienis. „Š. A.“ išspausdinta puiki Giedrės K. recenzija apie mano knygą [„Pro A. A. prizmę“]. Geresnė ir už Tautvydo B. Koncentruojasi būtent į knygą, o ne į mane; kreipia dėmesį į konceptualųjį teksto sluoksnį; randa to laiko komediją. Šaunu!

 

Rugpjūčio 1, ketvirtadienis [kaime]. Toliau skaitinėju Kenji. Išverčiau trečiąjį [eilėraštį]: „Kalnų ugnis“. /…/ Šiek tiek paskaičiau ir biografiją. Padarė įspūdį teiginys, kad teta jam mažam su lopšinėmis niūniuodavo (ar giedodavo) vieną iš budistinių himnų. Beje, skaitydamas biografiją pirmą kartą susidūriau su „karinguoju budizmu“, nors seniai nujaučiau, kad toks turėtų būti.

 

Rugpjūčio 3, šeštadienis [kaime]. Grįžęs iš Varėnos baigiau [Sartreʼo] „Šleikštulį“. Tikrai gera knyga. Antroji [prozos] šiais metais (pirmoji – Murakami „Avies medžioklė“). Man gerai pažįstama tai, apie ką jis kalba ir vadina „egzistencija“. Ir ta baimė. Tik aš nuo vaikystės bijojau amžinumo, begalybės, pasaulio neprognozuojamumo. Ir dabar tebebijau, bet gelbsčiuosi, pasiduodamas visatos valiai, jos programai, be svajonės ką nors pakeisti.

 

Rugpjūčio 26, pirmadienis. Vis grįžtu (mintyse) prie Sartreʼo „Šleikštulio“. Taip, siaubingas dalykas yra suvokti, kad egzistuoji. Ir ar nebūtų galima šios minties kaip nors susieti su budistine nuostata stengtis nutraukti atgimimų grandinę?

 

Rugsėjo 15, sekmadienis. Dabar 10.10. Esu vienas. /…/ Ką tik perskaičiau keliolika Shiki tankų. Kaip susišaukia jo, ligonio, buvimas vieno namie su mano šio momento buvimu! Mano labai mėgstamas poetas. Jo dairymasis pro stiklo duris man primena mano žiūrėjimą vaikystėje pro langą į raudonas sniegenas. Ir gėlės jam svarbu, kaip ir man. Ir sniegas. Lenda galvon frazė „ir tarsi kristų sniegas“, bet jaučiu, kad eilėraščio iš jos nebus, nes manyje absoliučiai išsibaigusi kūrybinė energija.

11.30. Jau kokios dvi valandos, kai esu apimtas palaimos. /…/ Tos palaimos, kuri mane jau seniai bebuvo apėmusi. Kuri visai nesusijusi su džiaugsmu dėl ko nors. Kuri yra tarytum švytintis rūkas, o tu – skendi joje.

 

Rugsėjo 18, trečiadienis. Ką tik gulėjau ant matraco. Mėginau įsivaizduoti, kad esu žvaigždėtas dangus. Vis ateidavo į galvą Pasternako eilutė: „И небо над кладбищем, полное звёзд.“ Kartais susitapatinti su dangum šiek tiek pavykdavo. Vaizdavausi dangų virš Mančiagirės – ten, regis, jis būdavo žvaigždėčiausias.

 

Spalio 3, ketvirtadienis. Esu prislėgtas. Viskas prasidėjo nuo didelių maudulių paryčiais, žinoma. Bet tuomet (rytą) viskas dar buvo neblogai. Juodumas užslinko, kai pradėjau skaityti Coetzee „Barbarų belaukiant“ ir perskaičiau epizodą apie nukankintą senį. Baisiai slegia mane kito kančia. Net knygose. Pamenu, kaip buvau sugniuždytas, skaitydamas de Sadeʼo knygoje [„120 Sodomos dienų“] apie mergaičių kankynes. Ir taip būna visą laiką. Vėl suvokiu, koks siaubingas yra pasaulis, iš kurio, pasak Algio M., pabėgti neįmanoma.

 

Spalio 4, penktadienis. Perskaičiau kelis puslapius „The Lotus Sutra“. Galingą įspūdį daro toji kosminė panorama su milijonais pasaulių ir milijardais jų gyventojų, su tūkstančiais tūkstančių budų ir bodhisatvų. Ak, vaizdelis!

 

Spalio 5, šeštadienis. Šiandien toliau skaitau „The Lotus Sutra“. Vėl – pritrenkiantys kosminiai vaizdai. Ir detalė: kad būta jau dvidešimties tūkstančių Budų.

Vėl grįžau prie Coetzee romano, išgąsdinusio mane kančios vaizdu. Taip ketinu ir skaityti: „The Lotus Sutra“ ir Coetzee.

 

Spalio 10, ketvirtadienis. Šiandien vaikščiojau Mokyklos gatve. Klevai vis geltonyn ir geltonyn, jų dalis jau guli po jų pačių kojomis. Dabar – liepų eilė.

 

B. d.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.