Sweet thing

 

Pjesė arba abstrakcija teatrui, arba uvertiūra bičiuliškiems teatro kritikams, garbinantiems abstrakcijas ir medžiojantiems jas su šautuvėliu, pagamintu iš linijinio siužeto

 

Josephas Henrikas Hipsteris yra Josepho Hipsterio, ankstyvojo baroko kompozitoriaus, provaikaitis, teatro scenai adaptavęs kelis trumpus J. Hipsterio muzikinius kūrinius. J. H. Hipsteris labiausiai žinomas kaip vienas iš pirmųjų, „importavusių“ ankstyvosios itališkos stilistinės manieros inovacijas į vokiškąją chorinę muziką. Vilniaus kolegijos dėstytojo ir dramaturgo
J. H. Hipsterio pjesė „Sweet thing“ sulaukė bene daugiausia atsiliepimų, kai 2018 m. buvo pastatyta Frankfurto „Flughafen“ teatro scenoje ir laimėjo tradicinį festivalio „Bienen Scene“ apdovanojimą – pasvirusią, į medį įsiropštusią paauksuotą mešką, laisvoje letenoje laikančią dirigento batutą.

 

 

Lai. Būna. Įmanomas. Trumputis. Monologas. Viešpatie. Saugok. Painus. Su. Lengva. Aliuzija. Į. Vaizduojamąjį. Meną. Saugok. Mano. Sielą. Dar. Labai. Būtinas. Nedidelis. Žiupsnelis. Paslapties. Ir. Ne. Gal. Tačiau. Daugiau. Nei. Vienas. Valgomasis. Šaukštas. Citrinos. Sulčių. Paprastojo. Buitinio. Par Excelence. Familiarumo.

Tarkim:

– Tiek daug minčių. Rašomojo stalo stalčiuje išsiliejo rašalas ir asociacijos. Kita kalba. Kita kalba. Ką sakai? Ką reiškia „familiarumo“?

– Saugoki mano sielą, viešpatie…

– Žinau, kas tai, pagaliau aš žinau – kas su manimi kalba!

– Lionis, arba Lionka! Liokajus yra tavo brovimasis iš savęs pro raudonąsias apšepusias menes, dabar jau niekuo, išskyrus liūtus iš Astravo, budinčius prie durų, neprimenančias praėjusios šlovės!

Staiga į kambarį įeina „į“ nosinė raidė. Ji atsiprašydama krenkščia, nudelbusi žvilgsnį į grindis, po to – žiūrėdama į žiūrovus – nosinė raidė maskatuoja neilgomis kojomis ant „i“ trumposios raidės išlinkio. Galbūt nosinė raidė šypsosi. Moja. Tuoj pasigirs Rachmaninovas.

 

Pabaiga Nr. 1: du pagrindiniai aktoriai nusilenkia žiūrovams, kai ant jų, tarsi ant rūkyto kumpio gabalėlių, leidžiasi milžiniškas virtuvinis peilis.

 

Pabaiga Nr. 2: du pagrindiniai aktoriai dėl savo neaiškaus pokalbio neaiškaus fragmento virsta skumbrėmis. Ypač dėl skumbrių asociacijos su rūkytumu beigi dėl to, kad aktoriai („aktoriai“) itin lėtai ir visai neišraiškingai šnekėdami užmiega.

 

Pabaiga Nr. 3: užmiega žiūrovas, kuriam, prieš įeinant į salę, įduodami ausų kištukai (veiksmo vieta būtinai turi būti salė, geriausia – su itin gardžiai atrodančiais plastmasiniais užkandžiais, šalia kurių aukštos klasės gruziniškas vynas ir labai smarkiai angliarūgštės prisodrintas mineralinis vanduo).

 

Pabaiga Nr. 4: žiūrovo asistentas, tai yra salės pakampiuos bešmirinėjantis režisierius, sako —————–: „Tuoj.“ (Jis daro tai dėl maskuotės sumetimų, o ir iš noro tirti tikslinę auditoriją ir tarsi nejučiomis pasirodyti žiūrovams – pasirodyti nesirodydamas arba nepasirodyti pasirodydamas. Geriausia būtų šių dėmenų aukso pjūvis, kuris, žinoma, atsiduotų anksčiau minėta žuvimi ar bent rūkytu kumpiu.)

 

Pabaiga Nr. 5: dialogas neprasideda, nes neateina nė vienas žiūrovas. Per daug konceptualu. KONCEPTUALU. Koncep-tua————–čep-čep-čep—-lu.

 

Pabaiga Nr. 6: režisieriaus asistentas po neįtikėtinai lėto aktorių monologo išeina į sceną. Jis dėvi marškinius su indėniškais motyvais. Bandydamas amortizuoti nejaukią tylą improvizuoja. (Didesnė dalis žiūrovų panaudoję prieš spektaklį išdalintus ausų kištukus pagal paskirtį. —– Tarp kitko.) Tuomet jis iš už švarko atlapo tarsi rožę išsitraukia kumpio gabaliuką, paima nuo žemės ATSITIKTINAI ten buvusią pjaustymo lentelę ir pjausto, pjausto tą kumpio gabaliuką, o šis po kiekvieno pjūstelėjimo (!) vis dauginasi ir suteikia nuostabią iliuziją, kad kumpio daugėja, tačiau ši iliuzija apgaulinga, nes kumpio gabalėliams virstant vis mažesniais pasirodo, kad kumpio vis mažėja. (Šioje vietoje reiktų rasti balansą ir sustoti ties ta vieta, kol kumpio atrodo daug, tai yra jis dar supjaustytas stambesniais rieksniais.)

 

Pabaiga Nr. 7: po ilgos pabaigos Nr. 6 paaiškėja, kad kokia nors, tarkim, valstiečių politinė sąjunga uždraudžia pjaustyti kumpį įstrižai. Arba kad Donaldas Trumpas visai nėra Donaldas Trumpas, o Trumpas Donaldas, aprengtas Trumpu Donaldu. (Paaiškėja tai nesantiems salėje, tačiau kažkokiu būdu vienas žiūrovas įsigudrina „tai“ nujausti.)

 

Pabaiga Nr. 8: velniop viską, Trumpas čia netinka! Kaip ir Seimo pirmininkas, pirmininko pavaduotojas, pavaduotojo pavaduotojas ir visa govėda, jau dvejus metus užsiimanti nesąmonėmis. Ji tėra nereikalingi, atsitiktiniai sąskambiai. Vel-niop ——.

 

Pabaiga Nr. 9: vel-niop!

 

Pabaiga Nr. 10: aktoriai, režisierius ir asistentas bei apšvietėjai gieda Rachmaninovo op. 37 „Nakties vigilija“ (Blagoslovi, duše moja, Gospoda), ant žiūrovų lėtai pradeda kristi smulkinta kreida, tarsi snigtų. Snigimas intensyvėja, kol nuo lubų ant žiūrovų drėbteli gerokas kreidos gabalas.

 

Pabaiga.

 

2. Scena PO TO

 

Režisieriaus asistento pastaba: reikalingas „korsetas“ veiksmo judesiams praplatinti. Reikia daugiau, kur kas daugiau dialogų.

Pastaba režisieriaus asistentui: nei korsetas, nei, tarkim, platūs lininiai drabužiai neišgelbės veiksmo kūno.

Pastaba pastabai: būtų gerai daugiau saldėsio. Gal cukraus, nors cukrus, na, cukrus nėra geriau už medų, bet dėl medaus daug kas zyzia.

Pastaba: valdyti zyzimą, reikalingas saldumas, įnešti struktūrą!

 

3. Scena PO PO TO

 

Donaldas Trumpas (arba jį įkūnijantis aktorius, arba aktorius, įkūnijantis aktorių, vaidinantį Donaldą Trumpą) iš nekantrumo zyzia.

Kelios pastabos: scenos darbininkai atneša Saldumą. Publika laukia Struktūros.

Pastaba ————————————————————————————— sau: o jei kas nors šiuos mano pastebėjimus ————- skaito. Nejau jiems nereikalingas kontekstas? Būtų gerai pastaruosius du sakinius išbraukti, jei kas nors skaitys. Na, štai ir radome konflikto židinį: rašyta sau, reikia išbraukti, bet neišbraukta. Nesusireikšminki, Henrikai. Kasžin, ką pasakytų Josephas? Tai yra ką pasakyčiau aš? Apie —– ką — tai?

Pastaba sau, tebūna paskutinė: o jei, neduokdie, konflikto židinys rusena visai kitoje vietoje… Mejerholdas, ko gero, pasakytų: „Mums visai nereikalingos rankos, tik staigiai krintantis iš dangaus kreidos gabalas mus tegali išlaisvinti iš šio saldėsio…“

Viešpatie, man sukasi galva. Visai pjesei skubiai —

——-                                                                                                              reikalinga

—————————————————————————————————-

 linijinė struktūra!

Daugiau metaforų. Daugiau veiksmo. Daugiau technikos. Daugiau…

Galų gale —– daugiau saldėsio. Bet ne tiek daug. Saldėsio.

Mažiau. Mažiau. Mažiau. Dar truputėlį mažiau. Saldėsio. Nelyg iš cukraus išlietų saldžių įvairiaspalvių gaidelių, pardavinėjamų prie provincijos bažnyčių.

 

Iš devintojo dešimtmečio vokiškos buitinės technikos ir teatro suvenyrų kalbos vertė Deividas Preišegalavičius