Literatūra
Poezijos vertimai
Žydras dangus
Tą naktį be žibinto ėjau tamsiu keliu. Pakeliui tebuvo vienas namas, ir jo šviesa panėšėjo į skylę duryse, pro kurią matyti laukas, – tokia didžiulė buvo tamsa. Ta šviesa krito ant mano kelio. Netikėtai ten pasirodė žmogus. Tikriausiai tai būta kaimiečio, kuris, kaip ir aš, žingsniavo be žibinto. Man tai neatrodė įtartina. Bet aš kažkodėl sustojau ir žiūrėjau, kaip tas žmogus išnyksta tamsoje. Jam ant nugaros krito vis mažiau šviesos, ir jis pamažu dingo.
Paštas ir laikas
Saulės trauka
Ši individuali siela yra nedaloma ir netirpi, neįmanoma jos nei sudeginti, nei išdžiovinti. Ji amžina, visur esanti, pastovi, nepajudinama, amžinai ta pati („Bhagavadgyta“). Į saulę žvelgdama – akys pusiau merkiasi, kone nemato to rutulio, šildančio akių vokus ir spinduliais užliūliuojančio, – bandau suvokti, kiek ten egzistuoja gyvųjų būtybių, nes jeigu jos, sielos, nesudega, o egzistuoja visatoje, tuomet jų pilna…
Iš filosofinių ir praktinių aforizmų
Kaip yra autorių, kurie džiaugiasi tuo, ką parašė, ir tokių, kurie mėgaujasi pačiu rašymu, lygiai taip yra tokių knygų, kurias mėgaujiesi skaitydamas, ir tokių, kurias džiaugiesi jau perskaitęs.
Eilės
Eilės
Pulsuojanti gyvybė
Naujasis Jurgitos Jasponytės eilėraščių rinkinys „Vartai Auštrieji“ sužavi ne tik gražia, muzikalia kalba, apgalvotais žodžių deriniais, bet ir aprašomų patirčių paprastumu bei gelmiškumu. Iš pirmo žvilgsnio labai paprasti tekstai yra suausti iš kelių gijų, tad knygą galima interpretuoti įvairiai. Poetei itin svarbi moteriškumo, motinystės bei kūniškumo samprata, taip pat vartų įvaizdis (tą nurodo ir rinkinio pavadinimas). Vartai, viena vertus,…
Jis tiek daug visko turėjo
Laiškas Gemologui
Esu pats paprasčiausias pakelės akmuo, tokių niekas nešlifuoja. Norėčiau būti širdakmeniu, bet vėjas ir vanduo mane gludino į primityvesnį pavidalą. Čia net negyvena seniausi gyvūnai, maži trilobitai, suteikiantys vertės ir išskirtinumo. Bet esu, gal ir todėl, kad kažkada sutikai nepaisyti draudimų.
