Iš filosofinių ir praktinių aforizmų

 

Nassimas Nicholas Talebas (g. 1960) – libaniečių kilmės Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę turintis eseistas, mokslininkas statistikas, visame pasaulyje išgarsėjęs populiariu stiliumi parašyta analitine knyga „Juodoji gulbė: itin netikėtų reiškinių poveikis“ (2007; liet. 2013, vertė N. Norkūnienė), kurioje nagrinėja atsitiktinumo, galimumo ir nežinomumo veiksnių problemas, kritikuoja finansų rinkų naudojamus rizikos valdymo metodus. Knygoje „Prokrusto lova: filosofiniai ir praktiniai aforizmai“, kartu su „Juodąja gulbe“ ir dar trimis veikalais sudarančioje pentalogiją „Incerto“ (2001–2018), pasak Talebo, „klasikinės drąsos, elegancijos ir erudicijos vertybės priešpriešinamos moderniųjų laikų ligoms: nuobodybei, miesčioniškumui ir netikrumui“. Siūlome iš šios knygos parinktų literatūrai, knygoms ir rašymui skirtų aforizmų.

 

 

Su gera maksima gali tart paskutinį žodį dar nė nepradėjęs pokalbio.

 

Knyga yra vienintelė žinijos priemonė, dar nepatyrusi bedieviško išniekinimo: visa kita, kas patenka į regos lauką, yra valdoma reklamos.*

 

Jei nori, kad perskaitytų knygą, pasakyk, kad ji pervertinta.

 

Ar knyga tau tikrai patiko, parodo tai, ar skaitai ją dar kartą (ir kiek kartų); ar tikrai patiko kokio žmogaus draugija, aišku iš to, kaip labai nori su juo vėl ir vėl susitikti; visa kita – tik manipuliacija arba ta jausmų sampyna, kuri šiais laikais vadinama savigarba.

 

Tai, kas vadinama filosofija, aš vadinu literatūra; tai, kas vadinama literatūra, vadinu žurnalistika; tai, kas vadinama žurnalistika, vadinu paskalomis; o tai, kas vadinama paskalomis, vadinu (kilniaširdiškai) vujarizmu.

 

Laikraščių skaitytojai, susidūrę su tikra proza, primena kurčiuosius Puccini operoje: kai kas gali patikti, bet paskui jie ima stebėtis: „Kokia to prasmė?“

 

Kad visiškai atprastum nuo laikraščių, metus paskaitinėk praėjusios savaitės spaudą.

 

Dauguma rašo, kad prisimintų; aš rašau, norėdamas pamiršti.

 

Rašymas – tai menas kartotis kitiems to nepastebint.

 

Literatūroje ne reklamuoji savo privalumus, o veikiau užtušuoji trūkumus.

 

Genijus yra tas, kurio ydas sunkiau pamėgdžioti nei jo teigiamybes.

 

Klišių tavo raštuose tirštumas atvirkščiai proporcingas tam, kiek esi gyvas.

 

Turi vis priminti sau akivaizdų dalyką: žavesį lemia tai, kas nepasakyta, neparašyta, neparodyta. Suvaldyti tylą reikia meistrystės.

 

Joks autorius neturėtų būti laikomas nevykusiu, kol nepradeda mokyti rašyti kitų.

 

Gali atrodyt, kad kritikai priekaištauja autoriui parašius ne tokią knygą, kokią jie norėtų skaityt; bet iš tikrųjų kritikai kaltina autorių parašius knygą, kurios jie, norėdami, nesugebėjo parašyti.

 

Nevykėliai, komentuodami kažkieno kito akivaizdžiai įspūdingesnius veikalus, jaučia pareigą be jokio reikalo sumenkinti aptariamąjį subjektą pareiškimais, kas jis nėra („jis ne genijus, bet…“, „nors jis ne Leonardas…“), užuot apibūdinę, kas jis yra.

 

Atsikirtinėti kritikams – tik nuotaikos gadinimasis; geriausia savo kūryba gerokai pergyventi juos.

 

Kaip yra autorių, kurie džiaugiasi tuo, ką parašė, ir tokių, kurie mėgaujasi pačiu rašymu, lygiai taip yra tokių knygų, kurias mėgaujiesi skaitydamas, ir tokių, kurias džiaugiesi jau perskaitęs.

 

Norėdamas pamaloninti save, perskaityk Nabokovo knygos skyrių. Norėdamas nubausti – du skyrius.

 

Daug sunkiau parašyti perskaitytos knygos recenziją nei tos, kurios neskaitei.

 

Biurokratais, visai kaip ir poetais bei menininkais, gimstama, o ne tampama: susitelkti į tokias nuobodžias užduotis, normalaus žmogaus požiūriu, reikia nepaprastų pastangų.

 

Specializavimosi kaina: architektai stato, norėdami padaryti įspūdį kitiems architektams; manekenės savo lieknumu nori padaryt įspūdį kitoms manekenėms; akademikai rašo, norėdami padaryti įspūdį kitiems akademikams; kino kūrėjai bando padaryti įspūdį kitiems kino kūrėjams; dailininkai daro įspūdį meno prekeiviams; tačiau autoriai, savo raštais norintys padaryti įspūdį knygų redaktoriams, paprastai baigia šnipštu.

 

Yra knygų, kurių neįmanoma reziumuoti (tikroji literatūra, poezija); kitas knygas galima sutraukti iki dešimties puslapių; didžiumą – iki knygos be puslapių.

 

Rašytojus prisimena dėl iškiliausių jų kūrinių, politikus – dėl didžiausių klaidų, o verslininkų beveik niekas niekada neprisimena.

 

Tai, ką vadiname „verslo knygomis“, yra knygynų sugalvota kategorija raštams, nepasižymintiems nei gyliu, nei stiliumi, nei empiriniu tikslumu, nei kalbos rafinuotumu.

 

Man regis, didžiausi nenusisekėliai yra tie, kurie dalija daugiausia patarimų, ir ypač kalbant apie rašymą ir finansinius reikalus.

 

Iš: Nassim Nicholas Taleb. The Bed of Procrustes: Philosophical and Practical Aphorisms, New York: Random House, 2010

Parinko ir vertė Andrius Patiomkinas