Literatūra / Vertimai

ORHAN VELI

2019 08 09

Poezijos vertimai

Orhanas Veli (1914–1950) – turkų poetas, pirmojo turkų literatūrinio avangardinio judėjimo „Garip“ („Keistas“) pradininkas (drauge su mokyklos laikų bičiuliais poetais Oktay Rifatu ir Melihu Cevdetu) ir pagrindinis vedlys. Tiesa, ankstyvojoje Veli kūryboje (iki 4 deš. pabaigos) dar aptinkama tradicinės turkų divaninės literatūros pėdsakų, sučiuopiama turkų neoromantikų įtaka. Puikiai išmokta prancūzų kalba poetui suteikė galimybę susipažinti su eksperimentine prancūzų poezija, dadaistų ir siurrealistų darbais, o tai lėmė ir pirmojo avangardinio judėjimo Turkijoje atsiradimą.

Poetas savo trumpu gyvenimu liudijo abu pasaulinius karus, vienos didžiausių istorijoje – Osmanų imperijos žlugimą, ideologijų kaitą. Jis pergyveno Turkijos išsivadavimo karų laikotarpį, stebėjo technologijų pažangą – pradžioje kaip gera žadančią, vėliau kaip žudančią. Veli savo kūrybą suvokė kaip misiją: kurti naująją poeziją, skirtą ir suprantamą ne vien Turkijos aukštuomenei ir intelektualams. Poetas tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi teisę pažinti poetinį žodį, nesvarbu, kokiam socialiniam sluoksniui priklausytų. Atsisakęs tradicinių meninių priemonių, Veli transformavo kasdienę turkų kalbą į poetinę, o savo kūrybą paskyrė naujai susikūrusiam Stambulo darbininkų sluoksniui. Jo eilėse atgulė aplinkai jautraus, maištingos prigimties stebėtojo fiksuojami kasdienybės fragmentai: Stambulo gyventojai, darbininkai, jūreiviai. Visus juos supa Bosforo mėlis ir jame plūduriuojantys laivai – neatsiejama Veli poetinio pasaulio dalis.

Nors ši naujoji poezija tarp tuometinių turkų literatų sulaukė įvairiausių reakcijų, Orhanas Veli savo tikslą pasiekė – iki pat šių dienų jo poezijos eilutės yra cituojamos ir turkų visuomenėje prigijusios kaip posakiai. Šiandienos turkų literatūros kritikai vieningai teigia, kad Veli įnašas, nors ir negausus, labai reikšmingas.

Vertėja

Robinzonas kruzas

Mano senelė

Geriausia vaikystės draugė

Nuo tada kai norėjome išgelbėt

Vargšą Robinzoną

Iš negyvenamos salos

Verkėme drauge

Dėl bejėgio Guliverio

Milžinų šalyje.

Stambulas, 1937 m. lapkritis

Antkapio įrašas

Jo niekas nekankino šiam pasauly

Kaip kojų nuospaudos

Nors buvo ir bjaurus sutvertas

Tai jo neskaudino

Jis vardą Dievo tardavo

Nuspaudus batams

Ir tuo nenusidėdavo.

Kaip gaila tavęs, Pone Siuleimanai.

Ankara, 1938 m. balandis

Iki ryto

Tokie poetai blogiau už įsimylėjėlius;

Kokias kančias jie tveria!

Ar gali būti, kad aukoja naktį,

Ieškodami eilėse rimo?

Klausykim, ar pavyks išgirsti

Dainas stogų ir kaminų,

Į savo lizdą nešančias šapus

Skruzdes?

O jei nelauksiu aš saulėlydžio,

Dėvėtą rimą pasiunčiančio į krantus?

Su kiemsargiu

Ateinančio prie mano durų?

Šėtonas reikalauja: Atverki langą;

Ir rėk, rėk, rėk iki ryto!

1939 m. balandis

Gražus oras

Šis gražus oras mane sugadino.

Tai buvo šis oras,

Kai mečiau darbą valstybės tarnyboj,

Šiame ore pripratau rūkyti.

Ir buvo šis oras, kai įsimylėjau.

Ir buvo šis oras, kai pamiršau

Parnešti namo duonos ir druskos.

Šiuo oru visada

Atkrentu ir vėl imu rašyti,

Šis gražus oras mane sugadino.

1940 m. balandis

Stambului

Balandis

Neįmanoma

Eiliuoti,

Kai esi įsimylėjęs,

Ir neeiliuoti,

Kai jau balandžio mėnuo.

Troškimai ir prisiminimai

Troškimai – tai viena,

Prisiminimai – kas kita.

Pasakyk, kaip gyventi

Mieste, nereginčiame saulės?

Vabzdžiai

Negalvok,

Tik trokšk!

Žiūrėk, vabzdžiai tą daro.

Kvietimas

Laukiu.

Atvyk tokiu oru,

Kai neįmanoma atsisakyti.

1940 m. balandis

●

Aš, Orhanas Veli,

Tas, kuris parašė garsiąją eilutę

Kaip gaila tavęs, Pone Siuleimanai.

Girdėjau, jus domina

Mano privatus gyvenimas,

Tad leiskite paaiškinti:

Esu žmogus,

Ne cirko gyvūnas.

Turiu nosį, ausis,

Nors jos ir nedailios.

Gyvenu namuose

Ir turiu darbo stalą.

Atėjau į šį pasaulį

Su motinos ir tėvo pagalba.

Mano galva – ne debesyse,

Ir nesu dorybės įsikūnijimas.

Nesu toks kuklus

Kaip Anglijos karalius

Ir toks aristokratiškas

Kaip pono Dželalio arklininkas.

Mėgstu špinatus

Ir galėčiau numirti

Dėl sluoksniuotų pyragaičių.

Man nerūpi turtai,

Dėl Dievo, nerūpi!

Vaikštau gatvėmis

Nelydimas asmens sargybinių.

Mano geriausi draugai – Oktay Rifatas ir Melihas Cevdetas.

Turiu mylimąją,

Tik negaliu minėti jos vardo.

Leiskime ją surasti literatūros istorikams.

Užsiimu ir įvairia nenaudinga veikla.

Vienintelė nenaudinga veikla, kurios nedarau,

Nesiimu pašvinkusių poetų.

Ir vėl

Gal aš turiu dar tūkstančius kitų įpročių.

Tačiau kokia prasmė

Visus juos surašyti?

Jie tokie patys.

1940 m. balandis

Mariaus Samavičiaus piešinys

Vardan tėvynės

Ko tik nepadarėme dėl savo tėvynės!

Vieni dėjo galvas,

Kiti sakė kalbas.

1946.VIII.1

Eilėraštis su pincetu

Nei atominė bomba,

Nei Londono taikos konferencija,

Vienoje rankoje pincetas,

Kitoje – veidrodėlis:

Taip ji rūpinasi pasauliu.

Eilėraštis su skambučiu

Mes – valstybės tarnautojai.

Devintą, dvyliktą, penktą,

Išeiname į gatves.

Taip visagalis išrašė mums likimą.

Laukiame skambučio paskutinio

Arba algų dienos.

1946.XII.1

Klausausi Stambulo