Literatūra
Ištekėjau
Dar ne iki galo būdama tuo kažkuo, judančiu kaip vanduo, klajojau – visai kaip seniau – po daugiabučių rajono kiemus. Tik šį kartą – ne taip be tikslo, tarsi trokšdama patekti į pasiklydimo šviesulį, neradimo palaimą, – ieškodama savo iš Indijos atkeliavusių vestuvinių rūbų (jie buvo kažkuriame iš butų, kurį turėjau rasti). Laimei, pasiekė šią šalį laiku, nes buvo…
Susvetimėjimo girioje
Blaiviame stingulyje sunkiai bekūnis tvyrau tarp miego ir būdravimo, sapne, kuris tėra sapno šešėlis. Manasis dėmesys blaškosi tarp dviejų pasaulių, aklai regėdamas jūros gelmę ir dangaus gelmę; ir šitos gilybės smelkiasi viena į kitą, liejasi viena su kita, ir aš nežinau nei kur esu, nei ką sapnuoju.
Spynų keitimo metas
Ji buvo pats pikčiausias žmogus, kokį kada nors esu sutikęs. Pirmojo pasimatymo metu ji man pradūrė ausies būgnelį. Su salieru. Gėrė „Kruvinąją Merę“, nukando vieną galą, kad smailesnis būtų, pamirkė į kokteilį, kad dezinfekuotų, ir smeigė į kairę ausį, nes buvo kairiarankė. Po to atsiprašė. Sakė, pasikarščiavo. Bet iš tikro tai pats kaltas. Šiais laikais komplimentų garsiai niekas nedalina.…
Nobelio premijos kalba
Žaisk žaidimą. Nebūk pagrindinis veikėjas. Ieškok iššūkių. Tačiau neturėk ketinimų. Venk pašalinių minčių. Nieko nenutylėk. Būk jautrus ir stiprus. Įsitrauk ir niekink pergalę. Nestebėk, netirk, tačiau išlik atviras ženklams. Būk pažeidžiamas. Parodyk savo akis, pamok kitiems pažvelgt į gelmę, pasirūpink, kad netrūktų erdvės ir atpažink kiekvieno pavidalą. Apsispręsk tik kai būsi įkvėptas. Nesėkmes priimk ramiai. Svarbiausia, turėk laiko ir eik aplinkkeliais.
Iš „Prokrusto lovos“
Vidinis laukiniškumas
Šlepikas kviečia skaitytojus pačius svarstyti, ar jo aprašoma aplinka visų pirma yra karą pergyvenančio pasaulio paveikslas, ar tai vis dėlto pasaulis, kuriame „teritorijų“ idėja yra tiek geopolitinė, tiek auklėjamoji sąvoka. Šiuo atveju „Vilkų šešėlyje“ nebūtinai yra karo romanas, bet romanas, kuriame karo meto išvietintųjų bešakniškumas tampa šeiminės patirties pagrindu.
Estiški prisiminimai apie mus pačius
Visiškai paprastu ir talpiu baltos, mėlynos ir juodos spalvų viršeliu, išduodančiu knygos tapatybę: Estija, neskubrus klasikinis pasakojimas, ramybė. Tiesa, pagrindinis romano personažas, bevardis Tartu universiteto filologijos studentas, anaiptol nesijaučia ramiai – jaunystė gena ieškoti to, ko paprastai ieško visi tokio amžiaus žmonės.
Visatos centro paieškos ir šiaip įdomūs atradimai
Bendras poeto Gintaro Patacko ir dailininko Arvydo Palevičiaus kūrybinis darbas pasakoja iš pirmo žvilgsnio dvi skirtingas istorijas, tačiau jas sieja viena tema, jos viena kitą papildo ir pačią temą praplečia. Kaip liudija šios gražiai, net prabangiai išleistos knygos pavadinimas, kelionė veda į Dubičių kaimą Varėnos rajone, šalia Ūlos upės.
