Vidinis laukiniškumas
Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ (2012) angliškai Londono leidykloje „Oneworld“ buvo išleistas praėjusių metų liepą pavadinimu „Vilkų šešėlyje“ (In the Shadow of Wolves, vertė Romas Kinka). Siūlome susipažinti su viena iš šiam kūriniui skirtų recenzijų (The Wildness Within), 2019-ųjų rugsėjį publikuota anglakalbiame literatūros portale „This Is Splice“.
Alvydo Šlepiko romano „Vilkų šešėlyje“ veiksmas vyksta paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis. Sutuoktiniams ir tėvams kritus ar tebesikaunant mūšių laukuose, Rytprūsių moterys ir vaikai turi pasirinkti – buvusias nacių teritorijas siaubiant rusams, Rytprūsių vokiečiai gali arba sudėję rankas laukti marodierių, arba bandyti prasmukti pro sieną. Pastarąjį manevrą lydi perspektyva gauti kulką, Rytprūsių nacių vadeivai Erichui Kochui įsakius bėglius šaudyti. Tokias keliones per sieną savo artimųjų labui atlieka vaikai, slapčiomis įsigaunantys į Lietuvą susirasti maisto ir kitų reikmenų, o galiausiai – ir naujus namus. Jie pradedami vadinti „vilko vaikais“.
Tai nereiškia, kad Lietuva buvo saugus prieglobstis ar išsigelbėjimo vieta vaikams, iš tikrųjų atkakusiems į ją iš Rytprūsių praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje. Sovietų priešiškumas Vokietijos atžvilgiu nesibaigė sulig Berlyno paėmimu, todėl paprasti Lietuvos piliečiai sulaukdavo represijų, nutverti bepadedą vaikams pabėgėliams. Būtent dėl to gyvi išlikę Lietuvoje gyvenę vaikai pilietybę ir visas jos garantuojamas teises gavo tiktai suaugę po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991-aisiais. Jei toks gyvenimas reiškia amžiną abejonę, kur tavo tikrieji namai, šitokia būsena yra persmelkusi ir šio romano atmosferą. Skaitydamas „Vilkų šešėlyje“ prisiminiau Primo Levi „Paliaubose“ (La Tregua, 1963) aprašytą atvykimą į laikinąją stovyklą Katovicuose, kur teisininkas pataria jam prisistatyti „italų politiniu belaisviu“, nes taip būsią „geriau“. Kodėl? „Karas dar nesibaigęs.“ Ginčytina, ar karas kada iš tiesų „pasibaigė“ Levi ir taip kaip jis kentėjusiems žmonėms, bet nors Šlepiko romane daugiau dėmesio telkiama į vaikų, o ne išvietintųjų suaugusiųjų patiriamas kančias, knyga įtraukia ne tik pavojų ir baimės atmosfera, bet ir tuo, kaip pasakojama apie kartą, išrautą su šaknimis, benamę, užspeistą istorinį virsmą išgyvenančiose teritorijose.
Šlepikas kviečia skaitytojus pačius svarstyti, ar jo aprašoma aplinka visų pirma yra karą pergyvenančio pasaulio paveikslas, ar tai vis dėlto pasaulis, kuriame „teritorijų“ idėja yra tiek geopolitinė, tiek auklėjamoji sąvoka. Šiuo atveju „Vilkų šešėlyje“ nebūtinai yra karo romanas, bet romanas, kuriame karo meto išvietintųjų bešakniškumas tampa šeiminės patirties pagrindu. Šlepikas vaizduoja šeimą, kurią sudaro Eva, penkių vaikų motina, jos sesuo Lota ir Evos kaimynė Marta. Sustiprindamas inercijos, užspeistumo romane jausmą, vienas iš Evos sūnų, Heincas, pasakojimo pradžioje jau klaidžioja Lietuvoje, kur stengiasi gauti maisto badmiriaujantiems namiškiams. Patekimas į Lietuvą yra galbūt vienintelis būdas Evos vaikams išsigelbėti, todėl ji išsklaido savo atžalas. Tik „išlepintas“ ir „nusilpęs“ Helmutas lieka motinos globoje, o kiti berniukai pasimeta klaidžioje miškingoje vietovėje, mergaitės patraukia skirtingais keliais: viena – į rytus, naujo gyvenimo, kita neatsisako ketinimų pargrįžti namo.
Ko gero, tiktai karo suirutė gali pagimdyti tokias aplinkybes, su kuriomis susiduria knygoje vaizduojami vaikai, bet kad ir kokios tinkamos jos būtų pasakojimams apie pokarį, jos kažin kaip begėdiškai nedera su naratyvine perspektyva. Pavyzdžiui, kai mes, skaitytojai, priversti stebėti vaikus, besikapanojančius šiame baisybių kupiname pasaulyje, persiimame žiūra, kurios nepavadinsi vujaristine, bet kuri vis tiek šalta ir nejauki, nepaisant artimumo veikėjams. Atidžiau pažvelkim, tarkim, į įvadinius romano epizodus. Nors toje prozoje justi kinematografinė didybė, objektyvus akylumas pradeda panėšėti į veikėjų veiksmų stebėjimą iš tolo:
Sprogimui nurimus, visiškoje tyloje girdėti keistas garsas, primenantis priešmirtinį žvėries balsą – aukštą ir begalinį: anas vaikas stipriai sužeistas, jis keistai sukasi ant nugaros, spirdamasis makaluojančiomis kojomis į ledą, tai iš jo eina šis klyksmas. Sužeistajam besisukant iš po jo srūva kraujas, nudažydamas vis didesnį sniego ir ledo plotą: spalvota dėmė baltai juodame pasaulyje.
Kaip ir daugelyje kitų romano vietų, mes ne tiek „skaitome“ apie tokius susidūrimus, kiek atsiduriame liudininkų padėtyje. Panašaus ilgio sakinio segmentai slogina scenos tempą, ir lėtai besisunkiantis kraujas tampa tiesiogine laiko, mūsų praleisto stebint šį vaizdą, nuoroda. Dėl šio atitolinančio prozos efekto skaitytojas pasijunta taip, lyg naujas teritorijas tyrinėjančius vaikus stebėtų iš kokio sargybos bokšto, ir toks sekimas akimis vyksta ne tiktai Kocho įsakymu. Ir iš tiesų tik šitaip visažiniškai atsitolinus suaugėliškas jautrumas gali susilieti su vaikišku žvilgsniu, idant suvoktum, jog romane pavaizduotą pasaulį, kuris neatrodo sukurtas vaikams, ištverti gali tiktai vaikai.
„Vilkų šešėlyje“ „teritorijų“ sąvoka žymi ir vaikišką, ir suaugėlišką patirtį, ir tai kai kuriais atžvilgiais man priminė [amerikiečių rašytojo] Cormaco McCarthy kūrybą. Ir nors veiksmo terpės, į kurias savo veikėjus panardina McCarthy ir Šlepikas, gerokai skiriasi, jos esmingai nulemia kuriamą atmosferą, kurioje begalinio tęstinumo „įvykis“ rutuliojasi be gilesnės psichologinės jo įžvalgos. Bet McCarthy Amerikos pasienio siužetus perleidžia per Senojo Testamento temų prizmę, o Šlepikas nudrengtą Rytų Vokietiją ir pokarinės Lietuvos miškus prisodrina tamsių pasakiškų pustonių. Tarkim, vaikams persiskyrus, viena iš mergaičių, Renatė, vaizduojasi mišką kaip vietą, kurioje gali aptikti maisto ir vaistažolių, o štai Albertas su Heincu baiminasi „miško mono“, beklaidžiojančio su vilkais. Kaip ir McCarthy Amerikos su Meksika pasienis, lietuviški miškai keistai įkūnija ir gyvenimą, ir mitą, reprezentuoja tiek istorinius faktus, tiek vaizduotę.
Šlepikas ir McCarthy artimi ir vaizdavimu jaunų protagonistų, kurie priversti pažinti savo pasaulį, nebūtinai jį kvestionuodami. Skaitant Šlepiko romaną atmintyje iškilo McCarthy „Kruvinojo meridiano“ (Blood Meridian, 1985) įžangos „vaikis“: „Jis nemoka nei skaityti, nei rašyti, ir jame jau tarpsta beprasmio smurto pomėgis. Visa istorija sutelkta tame veide, žmogaus vaikas tėvas.“ Visa istorija sutelkta tame veide, sakytum, visos naujojo pasaulio, į kurį jisai žengia, žiaurybės kažin kaip jau būtų įrašytos jame. Jis jau nešioja buvusios ir dar būsimos prievartos ženklus. Bet ar šie ženklai – karo išdava ar maištaujančios jaunystės padarinys? Ar jaunystė – visada tik kova, vienokia ar kitokia? Šlepiko vaikai leidžiasi į keliones, kurios nebūtinai padeda atrasti savo pasaulio prasmę, bet vis tiek teikia pagrindą jų būviui: kad ir apgailėtinam, bet bylojančiam apie jų išlikimą – jie tebegyvuoja. Šlepiko, kaip ir McCarthy, meistrystė pasireiškia tuo, kad psichologinis nuotolis nuo savo veikėjų neperauga į atsiribojimą nuo pasaulio, kuriame vaikai keliauja. Veikiau pasaulis neišvengiamai atspindi juos, todėl veikėjų sekimas jame tam tikra prasme prilygsta jų kelionės į save stebėjimui.
Bet kad nepasirodytų, jog McCarthy ir Šlepikas yra kokie rašytojai realistai, pasakysiu, kad skaitant Šlepiką ryškiausiai atminty atgijęs McCarthy kūrinys – iš priskirtinų romantiškesnei vaizduosenai. Romane „Tie dailieji žirgai“ (All the Pretty Horses, 1992) Džonas Greidis Koulas – šešiolikmetis vaikinas, neseniai sužinojęs, kad ne vienai jo šeimos kartai priklausiusi ranča Teksase bus parduota. Su pažįstamų kompanija traukiant į Meksiką yra toks epizodas, kai stovyklavietėje jis „naktį klausosi kitų miegančiųjų kvėpavimo, o pats mintija apie aplinkinį laukiniškumą, vidinį laukiniškumą“. Galim daryti prielaidą, kad tarp Džono Greidžio „vidinio“ ir išorinio pasaulio „laukiniškumo“ esama pusiausvyros, tačiau McCarthy kūryboje nubrėžti ribą tarp vidinio ir išorinio pasaulių ne taip paprasta. Vėliau Greidis kaip tik stebisi gamta ir jos „paslaptimis“:
Jis mąstė, kad pasaulio grožis slepia paslaptį. Mąstė, kad pasaulio širdis plaka kažkokio siaubingo dalyko sąskaita, kad pasaulio skausmo ir grožio tarpusavio santykis nuolatos kinta ir kad pastarojo sparčiai mąžtant galiausiai vienui vienos gėlės vaizdas pareikalaus žmonių masių kraujo.
Barbariškumo ir kilnumo samplaika jį supančioje atgrasioje aplinkoje Džonui Greidžiui atrodo neišvengiama. Tokiu atveju „vidinis laukiniškumas“ yra tam tikras būvis, neatsiejamas nuo jauno žmogaus bandymo susivokti, kas jis yra, problemiškumo, ir būtent jis „slėpiningo“ gamtos grožio akivaizdoje vis kursto tą jaunuolį ieškoti išsipildymo, kuris skaitytojui gali atrodyti romantiškas. Būtent šiuo aspektu McCarthy ir Šlepiko kūriniai sutampa, nes „Vilkų šešėlyje“ vaikų tikrovė atrodo prilygstanti Džono Greidžio „pasaulio grožiui“.
Žinoma, aš turiu omeny ne Antrojo pasaulinio karo „pasaulį“ su visomis jo baisenybėmis, bet veikiau tai, kaip Šlepikas konstruoja fikcinę aplinką, kurioje veikia vaikai. Jei, kaip teigia Freudas, sapno esmė – tiesa, kuri tuo pat metu ir maskuojasi, ir pasirodo, tai „vidinis laukiniškumas“ Šlepiko tekste reiškiasi labai panašiai: pavyzdžiui, mirties vaizdavimas – o gal tai ne-mirtis? Šlepiko veikėjai klaidžiodami po karo nuniokotą kraštovaizdį dažnai užeina lavonų – neyrančių ir nenykstančių, žiemiškame pasaulyje įšalusių, savotiško sąstingio sukaustytų. Jų pasirodymas pažadina permainų nuojautą, netiesiogiai galbūt kylančią iš žinojimo, kad Rytprūsiai netrukus bus okupuoti, permainų, kurios tarsi čia pat, bet taip ir neįvyksta. Kita vertus, lavonai pasirodo tik kaip vaizdiniai, priimami šaltakraujiškai ir nekvestionuojant. Neįveikiamas nuolatinis Renatės potraukis grįžti namo, net ir tada, kai aptinka, kad jos namiškius rusai iškėlę kažkur kitur, leidžia mums sekti šią veikėją iki pat jaudinančios knygos pabaigos. Tačiau ši namų trauka susipynusi ir su pasakiškais, ir su mirties vaizdais, kurių apstu Renatės kelionėje:
Renatei atrodo, kad jie panirę į keistą sapną, gal patekę į kitą karalystę, kaip kadaise pateko ta mergaitė, kuri po žeme susitiko su skrybėliuočiu ir triušiu, žaidusiu šachmatais. Nuo buvusių senojo pastoriaus namų iki jų malkinės – gana ilgas kelio gabalas ir naktis juos jau galutinai pavijo, dabar sunku atskirti, kur medinis stulpas ar sukiužusi mašinos dalis, kur gyvas žmogus, tačiau vaikai skuba, jie puikiai pažįsta savo miestelį, net ir dabar, net tokį, išdraskytą, apirusį, apdegusį [...].
Ar „vidinis laukiniškumas“ čia kažin kokia besimaskuojanti tiesa – ir atpažįstama, ir ne? O gal ta namų idėja įsikalbėta? „Alisos Stebuklų šalyje“ užuomina akivaizdi, bet kai karalystė dyka ir be realybei įprastų taisyklių, kyla klausimas, ar ji bepajėgi reprezentuoti namus – galų gale Alisa niekad nesijaučia labiau nutolusi nuo namų kaip tada, kai juose yra. „Vidinis laukiniškumas“ nėra romantiška pasaulio paslaptis, kurią reikia iššifruoti Šlepiko romane; greičiau priešingai – kažin kas žinoma, kažin kas pažįstama, bet drauge neįtikėtinai svetima – tai, kas įkalina Šlepiko veikėjus jų pačių vizijose pasaulio, iš kurio norėtų pabėgti. Todėl skaityti „Vilkų šešėlyje“ – tai ne tik skaityti dar nesklaidytus istorijos, kurią tariamės gerai išmaną ir kurią yra tyrinėję daug kitų rašytojų, puslapius, bet ir įsiskaityti į savo vidujybės dalį, apsireiškiančią tik išskirtinėmis aplinkybėmis – tokiomis, kokiomis Šlepiko veikėjai turi susidurti su savimi tokiais, kokie yra.
Vertė Andrius Patiomkinas