Gamtos vaizdeliai

 

Jules’is Renard’as (1864–1910) – prancūzų rašytojas, Goncourt’ų akademijos narys. Žymiausi jo kūriniai: „Ručkis“ (1894; liet. 2009, vertė S. Banionytė) ir „Gamtos vaizdeliai“ (Histoires Naturelles, 1896).

Šiame kūrinyje autorius pateikia skaitytojui daugiau kaip 80 tarsi skrydyje nučiuptų eskizų, keistų, valiūkiškų ir jaudinančių, skatinančių mus pažvelgti į gamtos pasaulį nauju žvilgsniu, – jiems negali likti abejingas. Renard’as su gera humoro ir poezijos doze piešia jį supančią gyvūniją. Jisai stebi, ir tas jo stebėjimas nusidažo viena kitą keičiančiomis spalvomis: simpatijos, palankumo, pašaipos, retsykiais netgi žiaurumo ir visada – gerumo. Tie gyvieji paveikslai atspindi turiningą ir sudėtingą žmogaus santykį su gyvąja gamta.

Pagal šiuos vaizdelius kompozitorius Maurice’as Ravelis 1906 m. sukūrė dainų ciklą, kurį sudaro penkios dainos: „Povas“, „Svirplys“, „Gulbė“, „Tulžys“ ir „Perlinė vištelė“. „Mane jau nuo seno viliojo atvira, aiški ir išmintinga, subtiliai užmaskuota Renard’o vaizdelių poezija“, – sakė kompozitorius apie šį kūrinį.

Vertėja

 

 

 

 

Vaizdų medžiotojas

 

Anksti ryte jis šoka iš lovos ir iškeliauja švaria siela, giedria širdimi ir lengvu kaip vasaros apdaras kūnu. Jokio maisto su savimi. Pakeliui gers tyrą orą ir uos sveikus kvapus. Savo ginklus palieka namie ir tik plačiai atveria akis. Akis – tinklą, kuriame patys save įkalins vaizdai.

Pirmas jų – kelias, atkišęs savo kaulus, nusvidintus akmenis ir provėžas – pratrūkusias venas tarp dviejų gyvatvorių, aplipusių kryklėm ir gervuogėm.

Paskui jisai nutveria upės vaizdą. Ši boluoja vingiuose, snūduriuoja, glamonėjama gluosnių svyruoklių. Žybteli, kai kokia žuvis parodo pilvelį, lyg kas būtų švystelėjęs sidabro monetą, o kai dulkia lietus, pašiurpsta.

Jis priglaudžia siūruojančių javų, sultingų liucernų, pievų, apsiūlėtų upokšniais, atvaizdą. Nutveria šmėstelėjusį vyturio ar dagilio skrydį.

Paskui įžengia į mišką. Nė nemanė esąs apdovanotas tokiais subtiliais jausmais. Veikiai persismelkęs aromatais, nepraleidžia nė vieno duslaus klegesio, o jo nervai, verždamiesi užmegzt ryšį su medžiais, susijungia su lapų gyslutėm.

Netrukus, įjaudrintas iki blogumo, jis pernelyg stipriai jaučia, nerimsta, jį užvaldo baimė; jis palieka mišką ir iš tolo stebi į kaimą grįžtančius valstiečius.

Laukuose kurį laiką įdėmiai – net nušvinta akys – stebi besileidžiančią saulę, horizonte padriekusią savo švytinčius apdarus, sumišai pasklidusius debesis.

Galop, pilnutėle galva grįžęs namo, užgesina lempą ir prieš užmigdamas ilgai pasimėgaudamas skaičiuoja vaizdus.

Iššaukti prisiminimų šie klusniai atgyja. Kiekvienas jų pažadina kitą, ir tviskantis jų būrys nuolat auga, pasirodžius naujiems – lyg tos visą dieną persekiotos ir uitos kurapkos, pragystančios vakarais, kad, saugios nuo pavojų, susišauktų tarp savęs vaga iš vagos.

 

Driežas

 

I

 

Gaivališkas sueižėjusio akmens, į kurį remiuosi, sūnus, jis ropščiasi man ant peties. Nusprendė, kad aš – sienos tęsinys, nes stoviu nejudėdamas, o mano apsiaustas – sienos spalvos. Ir vis dėlto tai glosto man savimeilę.

 

II

 

SIENA. Kažkoks šiurpulys bėga man per nugarą.

DRIEŽAS. Tai aš.

 

Gyvatė

 

I

 

Per ilga.

 

II

 

Dešimtmilijonoji Žemės dienovidinio ketvirčio dalis.

 

Varlės

 

Jos mankštinasi – staigiai atleidžia savo spyruokles.

Liuoksi iš žolės tarsi sunkūs karšto aliejaus lašai.

Ir kaip bronziniai prespapjė nutupia ant plačių lelijų lapų.

Viena jų gurkia orą. Pro žabtus galėtum įsprausti skatiką į jos pilvo taupyklę.

Kaip atodūsiai jos kyla iš dumblo.

Sustingusios, didžiaakės, varlės vandens paviršiuje panašios į lygaus klano navikus.

Turkiškai parietusios kojeles, nustebusios prasižioja prieš besileidžiančią saulę.

Paskui it plačiagerkliai gatvės laikraščių pardavėjai išrėkia paskutines dienos naujienas.

Šįvakar jos rengs vakarėlį; girdite, kaip skalauja taures?

Kartais nutveria kokį vabzdį.

O kitoms rūpi tik meilė.

 

 

Rupūžė

 

Gimusi iš akmens, ji gyvena po akmeniu ir čia išsiraus sau kapą.

Dažnai ją aplankau ir kas kartą, kai kilsteliu akmenį, bijau ir rasti ją, ir kad jos čia nebebus.

Ji čia.

Pasislėpusi sausame, švariame, siaurame sulig ja būste, ji užpildo jį visą, išsipūtusi kaip šykštuolio piniginė.

Kai ją išvilioja lietus, ji šlepsi priešais mane. Keli sunkūs šuoliukai, ir šit ji spokso į mane paraudusiomis akutėmis.

Nors neteisingas pasaulis elgiasi su ja kaip su raupsuotąja, aš nepabūgsiu pritūpt ir palenkti virš jos savo žmogišką veidą.

O paskui įveiksiu pasibjaurėjimo likučius ir paglostysiu tave delnu, rupūže.

Juk gyvendami mes nuryjame tai, kas labiausiai gildo mums širdį.

Tačiau vakar man pristigo takto. Ji pūliavo, šlapiavo, žiojėjo visos jos karpos.

– Mano vargše drauguže, – tariau, – nenorėčiau tavęs užgauti, bet, o Dieve, kokia tu bjauri!

Ji pravėrė savo vaikišką karščiu tvoskiančią bedantę burnelę ir atsiliepė su nežymiu anglišku akcentu:

– O tu?

 

Žiogas

 

Ar tik jis ne vabzdžių žandaras?

Visą dieną pastriuokom įnirtingai vaikosi neregimus brakonierius, kurių niekada nepagauna.

Jo nesustabdo nė aukščiausios žolės.

Niekas jo nebaugina, juk jis turi septynmylius batus, jo kaklas kaip jaučio, neįtikėtina kakta, pilvas – laivo korpusas, celiulioido sparnai, velnio ragai ir didžiulis kardas užpakalyje.

Bet kadangi žandaro dorybės nebūna be trūkumų, taigi privalu pasakyti, kad žiogas čiaumoja tabaką.

Jeigu aš meluoju… nutverk jį tarp pirštų, o kai nutversi – tarp dviejų šuoliukų, ant liucernos lapo, – pažvelk į jo nasrus: pro siaubingus žandikaulius sunkiasi juodos kaip tabako sultys putos.

Bet tu jo nebeišlaikai. Jį vėl pagauna šuoliavimo šišas. Žalioji pabaisa ūmai ištrūksta ir trapi, netvari palieka tavo delne mažutę šlaunelę.

 

Svirplys

 

Tai valanda, kai pavargęs klajot tamsiai rudas vabzdys grįžta namo ir kruopščiai tvarko savo valdas.

Iš pradžių sugrėboja siauras smėlio alėjas.

Išvalo, nubraukia pjuvenas nuo savo būsto slenksčio.

Ir iš pašaknių nušnioja tą aukštą išpuoselėtą žolę, kuri jam taip trukdo.

O tada pailsi.

Paskui prisuka mažutį laikroduką.

Jis jau baigė? Ar laikrodis sulūžo? Dar truputį pailsi.

Tada grįžta namo ir uždaro duris.

Ilgai suka raktelį trapioje spynoje.

Ir klausosi.

Lauke jokio pavojaus signalo.

Bet jis nesijaučia saugus.

Ir tarsi gergždžiančio skridinio grandinėle leidžiasi į žemės gelmes.

Nieko nebegirdėti.

Bežadžiuose laukuose tuopos stiepiasi erdvėje tartum pirštai, rodantys į mėnulį.

 

Tarakonas

 

Juodas ir lipnus kaip rakto skylutė.

 

Jonvabalis

 

I

 

Kas čia darosi? Jau devinta, o jie dar žibina šviesą.

 

II

 

Tas mėnesienos lašas žolėje!

 

Voras

 

I

 

Maža, juoda plaukuota rankelė, susigaužusi ant plaukų.

 

II

 

Visą naktį mėnulio vardu jisai deda antspaudus.

 

Karkvabalis

 

Pavėlavęs pumpuras prasiskleidžia ir atplyšta nuo kaštono.

Sunkesnis už orą, sunkiai valdomas, užsispyręs, burzgėdamas jis su savo šokoladiniais sparnais galop pasiekia tikslą.

 

Skruzdės

 

Kiekviena jų panaši į skaitmenį 3.

Ir kiek jų! ir kiek jų!

333333333333… iki begalybės.

 

Vikšras

 

Jis išnyra iš žolės kuokšto, kuriame slėpėsi nuo kaitros. Įnirtingai banguodamas kerta smėlio alėją. Pasistengia tenai nesustoti; akimirką tariasi pasiklydęs sodininko klumpės įspaudoje.

Pasiekęs braškes pailsi, kraipo nosį kairėn dešinėn, uodžia; paskui vėl šliaužia: po lapais, ant lapų, dabar žino, kur traukia.

Koks dailus vikšras: riebus, plaukuotas, kailiniuotas, tamsiai rudas su aukso taškeliais ir juodom akutėm!

Uoslės kirbinamas jis nenustygsta, susiraukia tarsi vešlus antakis.

Stabteli rožių kero papėdėje.

Smulkiais gnybtukais čiuopia šiurkščią žievę, linguodamas savo mažą naujagimio šunyčio galvelę, ir ryžtasi kopti.

Ir šįsyk tarsi sunkiai gurkdamas ryja kiekvieną įveikto kelio gabalėlį.

Pačioje kero viršūnėje skleidžiasi rožė nekaltos mergelės veidu. Jį svaigina gėlės skleidžiamas aromatas. O ji nieko nepaiso. Leidžia kopt savo stiebu pirmam pasitaikiusiam vikšrui. Ir pasitinka jį kaip dovaną.

Ir nujausdama, kad naktis bus šalta, jaukiai apvynios savo kaklą boa.

 

Drugelis

 

Tas švelnus perlenktas laiškelis ieško gėlės adreso.

 

Pelė

 

Lempos šviesoje margindamas savo kasdienį lapą, išgirstu tylų krebždesį. Liaujuosi rašyt – jis nuščiūva. Vos imu skrebent popierių, vėl pasigirsta.

Tai pabudo pelė.

Jaučiu, kaip ji trepena palei tamsų užkaborį, kur tarnaitė laiko savo skudurus ir šluotas.

Šasteli ant žemės ir virvena virtuvės grindimis. Pro židinį, po kriaukle, pasiklysta tarp indų, žvalgo, žvalgo, vis toliau ir toliau, kol galop prisigretina prie manęs.

Kaskart, vos padedu plunksnakotį, tyla ją sujaudina. Kaskart, kai vėl jo imuosi, jai turbūt pasirodo, kad kur nors čia esama kitos pelės, ir ji aprimsta.

Paskui jos nebematau. Ji po mano stalu, man prie kojų. Šmirinėja nuo vienos kėdės kojos prie kitos. Kliudo mano klumpę, krimsteli medieną – akiplėša! – štai ji, apačioje!

Ir nevalia judint kojos, nevalia per garsiai kvėpuot: ji paspruks.

Bet man reikia rašyti toliau, ir pabūgęs, kad ji paliks mane vienatvės nuobodžiui, aš brėžiu kažin kokius ženklus, niekus – glaustai, smulkiai smulkiai – taip, kaip krebžda ji.

 

Šikšnosparniai

 

Išnaudota naktis nusidėvi.

Išsilaiko tik ten, viršuje, tarp žvaigždžių. Nusidėvi kaip suknia, kuri velkasi pažeme, tarp medžių ir akmenų, iki pat grėsmingų požemio galerijų ir įdrėkusių rūsių gelmių.

Ir nerasi kampelio, kur neįsismelktų naktis ir neužklotų jo savo skvernu. Jį varsto dygliai, jis skeldėja nuo šalčio, jį subjauroja purvas. Ir kas rytą, kai naktis vėl pakyla aukštyn, nuo jos nudryksta nejučiom atplyšę skarmalai.

Taip gimsta šikšnosparniai.

Ir dėl savo kilmės jie negali pakęst dienos spindesio.

Saulei nusileidus, kai mes įkvepiam gryno ir gaivaus oro, jie atplyšta nuo senų gegnių, kur letargiškai kyburiavo už vieno nago.

Mes baidomės nerangaus jų skrydžio. Jie plazdena aplink mus šikšniniais beplunksniais sparnais. Juos veda ne tiek bergždžios luošos jų akys, kiek ausys.

Mano draugė užsidengia veidą; aš nusisuku, baimindamasis nevalyvo susidūrimo.

Sklinda kalbos, kad su didesne nei pati meilė aistra jie čiulptų mums kraują iki pat mirties.

Kaip visa tai perdėta!

Jie nėra pikti. Niekada mūsų neliečia.

Jie tik nepakenčia šviesos, jie nakties sūnūs ir šnarėdami gedulingom savo skraistėm ieško, kokias užpūsti žvakes.

 

 

Iš: Jules Renard. Histoires naturelles. Paris: Flammarion, 1967

Vertė Jonė Ramunytė