Asfodelas

„Sunaikinti“ – taip amerikiečių poetė, prozininkė, vertėja Hilda Doolittle (arba H. D., 1886–1961) užrašė tituliniame savo autobiografinio romano „Asfodelas“ puslapyje. Eksperimentinės prozos kūrinys, primenantis Jameso Joyce’o, Virginios Woolf ir Gertrude’os Stein sąmonės srautą, buvo sukurtas 1921–1922 m., tačiau pirmąsyk publikuotas tik 1992 m. Romane (asfodelas – graikų mitologijoje gėlė, auganti anapusinio požemio pasaulio pievose) vaizduojama Hermionos Gart (H. D.), Fenės Reb (Francess Gregg, H. D. draugės iš Filadelfijos) ir Fenės motinos Klaros kelionė po Europą 1911–1912 m. Knygoje atvirai nagrinėjamos tokios temos kaip meilė tarp dviejų moterų, nėštumas, motinystė, moters karo patirtys. Čia siūloma susipažinti su romano pirmos dalies antru skyriumi.

Vertėja

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

2

„Ji – tartum puiki geltona rožė, nors neatrodo, kad ją pamilau…“ – „Ka-ip?“ – „Turiu omenyje, tas Koredžas ten yra tarsi – tarsi – tai yra nemanau, kad jeigu būčiau faunas, aš įsimylėčiau – įsimylėčiau…“ – „Ką reiškia visos šios šnekos apie įsimylėjimą, kvailute?“ – „Aš kreipiausi į Klarą. Ji turi Bedekerį¹. Eik, pasižiūrėk pati. Tai juk užrašyta apačioje. Po paveikslu. Dzeusas ir Antijopė². Sakiau, nemanau, kad įsimylėčiau miegančiąją. Ji pernelyg apkūni, visgi esama kažko žavaus (jauti, kad galėtų būti) jos kojų paduose ir nematomoje alkūnės pusėje. Bet ji neatrodo tarsi…“ – „Nekalbėk taip apie paveikslus. Su įmantrybėmis. Kas tau yra? Ar nori priešpiečių? Ar esi tiesiog apsvaigusi? Kodėl negali priimti dalykų ramiai? Čia tik Luvras.“ – „Fene… eik sau. Palik mane vieną surasti tai…“ – „Surasti ką, jautruole?“ – „Tai – kad ir kas tai – yra…“

O, palik mane vieną. Dieve. Dieve. Tai net blogiau nei katedros. Palik mane vieną. Leisk pačiai išsiaiškinti. Pabėgti. Pasiklysti. Žmonės skirstosi, ir Luvras tuštėja. Vėsu. Ilgos šaltos galerijos ir apačioje – marmuras kaip ledas, išpjautas ledas, savo formose slepiantis kažką, ko žmonės nematė, negalėjo matyti ar tiesiog išprotėtų, jei pamatytų. Ne visuomet pačius gražiausius dalykus, taip praslydo, kad Milo Veneros krūtys nuo suolo kampe (raudono pliušo suolas, nutriušęs, palei sieną) atrodė tarsi dvi plonos peilio geležtės, mėnulio pjautuvo kraštai. Milo Venera buvo šiek tiek slegianti, bet jeigu tykojai ir tykojai, ir laukei kelias dienas, pagavai mažus šešėlio, šviesos ir prietemos niuansus; priklausomai nuo to, apytuštė ar apypilnė salė, kas nors patraukė akį. Tai buvo atsakas į maldą. Malda buvo prašoma, prašoma. Malda buvo prašoma ko nors tokio nuostabaus ir tokio būtino, kad tam prašymui išreikšti stigo žodžių. Kai suradai žodžius, malda jau buvo išblukusi. Malda su žodžiais buvo kaip nuskinta gėlė. Nebyli malda augo giliai, giliai žemėje, visa ko šerdyje. Jei savo maldai suradai žodžius, tu jau atsiejai savo prašymą nuo dalyko, kurio prašei. Malda sėdint ant nutriušusio suoliuko kampe, klausantis gido paaiškinimų būreliui iš Kanzaso, buvo nebyli. Gidas kalbėjo: „…o čia, ponios ir ponai, stiklinėje vitrinoje kairėje – (jis niekuomet nenukrypdavo nuo savo formulės) – jūs matote autentišką pėdos fragmentą, delno bei rankos gabalėlį ir prarastą obuolį.“ Iš kur žinai, kad tai yra obuolys, kaip gali atskirti, jog tai jos delnas ar pėda? Tai neįmanoma, bet niekas lig šiol dar neuždavė tokių paprastų klausimų. Jie priėmė dogmą kaip geri presbiterijonai, geri metodistai, geri nonkonformistai ar net geri katalikai, įpratę neklausinėti, nepritardami ir nesiginčydami. Kaip jiems tai pavyko? Tai nebuvo meilės grožiui religija. Bet jie vis tiek norėjo kažko, ieškojo kažko. O Dieve, neleisk man jų gailėtis, pasimetusių ir Kuko gide³ besidairančių grožio. Neleisk man jų niekinti, gailėtis ar protinti juos, nes tavo keliai – nežinomi, ir kai vedžiojai Fidijo pirštus per tuos du pusmėnulius, tu jau laikei mano rankas savosiose. Negaliu to išreikšti žodžiais. Tu supranti, ką noriu pasakyti. Prieš atsirandant Fidijui, esu aš. Seniai seniai, kai išskėlei baltą žaibą iš marmuro, kai kurie iš mūsų jau buvo su tavimi. Ne. Aš niekada nepamiršau. Neleisk man prarasti proto dėl šio mano pirmojo atradimo. Bet aš prarasiu – prarasiu – prarasiu protą, nebent užlipsiu į viršų ir žvilgtelėsiu į Leonardą, pažvelgsiu į Koredžą, užmesiu akį į Fra Andželiką. Jie – akivaizdžiausios klastotės. Jie – tai užuolaida, slepianti tikrovę.

Ar krikščionybė tuomet – tai? Ar Kristus – švelni migla, melsvas altoriaus smilkalų dūmas, slepiantis vidinį dalyko grožį? Ar krikščionybė yra – geriausiu atveju – užuolaida, išausta iš trapiausių medžiagų, kad paslėptų tikrovę, balta liepsna, kuri yra Delfai, kuri yra Atėnai?

O Dieve, jie net nenutuokia apie tai. Net Rebai. Fenė tikrai nežino. Fenė skaito Dantę ir mano, kad tai tikra, ratas po rato atbukinti jausmams, kaip šviesa, atsispindinti nuo vaiskių veidrodžių, kuri išsisklaido, kuri apakina savo žėrėjimu, bet iš tiesų paslepia vaizdą. Tiesos, grožio atvaizdą, įsikūnijusį šiame marmuro inde amžiams… Graikiška urna. Kur jis, kiek paskalbtos odės Kitsas? Leisk man jį prisiminti. Rankos – tavosiose, Fidijo ir mano… Tu laikei mūsų pirštus savuosiuose. Mes esame tavo pirštai. Atėnės rankos audė, audė ir ji buvo amatų deivė. Skulptūra. Leisk man slankioti tavo koridoriais. O Dieve. Jei tiktai galėčiau ateiti čionai naktį, kai aplinkui tuščia, ir pasikalbėti su tavimi… „Klara, taip, žinoma. Sėdėjau apačioje, kad nurimčiau. Visi šie paveikslai kažkaip jaudina. Kaip juokinga, kad kaip tik šiemet pavogė „Moną Lizą“⁴. Bet yra dar tas kitas, žinai, „Madona grotoje“, Peiteris⁵ rašė apie jį, argi ne? Ne, turiu omenyje ne „jos akių vokai yra truputį apsunkę“, bet apie foną tarsi šviesą, prasimušusią iš jūros gelmių. Toks sakinys atskleidžia dalykų… Napoleono laikrodžiai? Ar negalėtume jų apžiūrėti rytoj?“ Jūros mergelė. Laivo pirmgalio, išnyrančio iš jūros bangų, mergelė. Rožė laša nuo rožiškai išskleistų sparnų, gaudydama sparnais saulę virš ledinio perkūnijos debesies, išvarpyto baltų ledokšnių. Tu stovi išskleidusi sparnus, barstai medaus spalvos žiedlapius ant mūsų, toli, toli apačioje, tu ir pati Samotrakė yra čia, laiptų viršuje – „čia, ponios ir ponai, yra garsioji sparnuota Pergalė“ – beri žiedlapius vienodai, ant teisių ir neteisių. Saulė šviečia vienodai, lietus krinta taip pat, Samotrakės Nikės sparnai lygiai globia teisius ir neteisius, reginčius ir ne, beveik praregėjusius ir tiesiog nematančius. Samotrakė yra maža sala, tarsi medaus spalvos gintaro gabaliukas, įsodintas į lazurito jūrą. Medaus spalvos akmuo, kurį skaldė, formuodami sparnus, plunksnas – „jūs pastebėsite, ponios ir ponai, kad pastarasis draperijos klosčių efektas“, – ir vėjas, pučiantis, pučiantis tiesiai iš Azijos, tiesiai nuo Europos, tu stovi tarp, kaip Rytų ir Vakarų bangolaužis. Leiskite man atsistoti tarp jų, salų graikai. Paslaptis, paversta formule. Samotrakė – Dievo formulė. Dievas, kuriantis salas ir atiduodantis jas graikams, prieš Fidiją buvo graikai, jie yra ir bus. Negali pakeisti šios nepajudinamos formulės. „Karūnos brangakmeniai yra paskutinėje salėje, ponia, dešinėje, bet leiskite jus patikinti…“ Vis tęsiasi ir tęsiasi. Brangenybės. Karaliaus brangakmeniai ir Liudvikas tas ar anas su akmenimis, svarinančiais tuščią galvą be smakro. Burbonų tipas be smakro, šaltas kaip žuvys, gašlus. Su mažais buduarais, ištapytais nesuskaičiuojama galybe rausvų poniučių, su meile, iš oro mėtančia mėlynus kaspinus, su rožių rausvumo adatinėmis. Tai – menas. Prancūzų menas. „Prancūzų meną geriausiai reprezentuoja šis Milė „Angelas“.“ „Prancūzų meno esmę sudaro šis Fragonaras, šis Vato…“ Oras, susitikęs šviesą. Šviesa, lytinti drabužius, plevenančius Kiteros aromato gūsyje. Vėjelis iš Kiteros (žiūrėti Valterį Peiterį) ir Fragonaras, ir Vato, ir tas kitas, Lankrė. Mažas veidrodžių ir gvazdikų stiklinėse persišviečiančiais stiebais pasaulis. Prancūzija buvo gvazdikai stiklinėse persišviečiančiais stiebais, stiprus aromatas, Prancūzija. Oeillets trois sous la botte⁶ ir vyšnių vežimėliai, stovintys palei siauras, kreivų stogų įrėmintas kairiojo kranto gatveles. Seni brokatai ir krėslai languose, ir porcelianas, kuris sutrūkinėtų vos kvėptelėjus į vitrinos stiklą. Triušiai narveliuose po prekystaliu, grumšintys lubinus, žolę, vešlias žalios žalios žolės gniūžtes, žaliausios iš žolių, sukrautos kaupu po prekystaliu, kartu su violetiniais kopūstais ir melsvai violetiniais artišokais bei šparagais ir kiaušiniais krepšeliuose, tvarkingai suguldytais tarsi brangūs alebastro gabaliukai. Kiaušiniai, įgaunantys naują reikšmę. Kitokios avietės, kitaip matomos, taip atrodo daiktai, regimi pro švarų stiklą. Daiktai Paryžiuje atrodė ryškūs ir kitokie, ir truputėlį stebuklingi, jų savybės (ar tai tiesiog buvo menas, kažkas ore?) tarsi matomos per skaidrų, šiek tiek didinantį kristalą. Viskas šiek tiek kitaip ar kažkas tvyrojo ore? Klimatas veikė žmones. Jie suprato. Kažkas ore, nepaisant triukšmo, gvergždžiančių šūksnių, kai kurių gatvių, apylinkių apleistumo ir bjaurumo. Tačiau kitaip. Moteris apšepusioje parduotuvėje su kepuraite, pakreipta į šoną, sugrąžino visą Revoliuciją… „Ne tai. Ne, tik neikime į Bastiliją. Klara, suvalgyk dar aviečių. Kas joms suteikia tokį skonį, taip turėtų kvepėti pot-pourri⁷, bet nekvepia.“ – „Kur eisime šią popietę?“ – „Yra tas mažas Kliuni muziejus, apie kurį visi šneka.“ – „Visi. Kas tie visi?“ Taip, kas buvo tie visi? Hermiona alkūne pasirėmė į stalo kraštą. Kas buvo visi? „Ar negalėtume išgerti tos juodos juodos kavos? Aš jaučiuosi mieguista.“ – „Nuobodžiauji?“ – „Ne. Dievuli, ne. Užsičiaupk. Visai nusivariusi.“ Balsai aplinkui. Tada visi nuščiūva. Tuomet beveik nutyla ir visi staliukai ant šaligatvio, ką tik buvę apgulti, – tušti. „Išgerkime kavos lauke. Visi jau išėjo. Café spécial. Taip. Turime ją gerti karštą, stiprią.“ – „Tu geri per daug juodos kavos. Netausoji savęs…“ – „O Dieve. Iš tiesų, Klara…“ – „K-ąąą?“ – „O, nežinau, ką pasakei. Ne. Buvo nejuokinga. Nenorėjau būti grubi. Bet esu. Esu. Nežinau, ką šneku. Ne. Nežinau. Fenė žino.“ – „Ką žino? Ką daro Polas?“ – „Naudojasi pasi-ti-kėjimu.“ – „Ar ji?“ – „Siaubingai. Par exemple, minėjau jai, kad nekenčiu statulų, bet ji, žinoma, neturėjo tau to sakyti.“ – „O. Ji nesakė.“ – „O, pasakė. Neužtark jos, Klara. Ji tau pasakė. Galėjau matyti iš to, kaip tu tą Pergalę man sugrūdai į gerklę. Visų Pergalę iš pigios bronzos tabako parduotuvėse, žmonių bibliotekose, visur. Sparnuotą Pergalę ant židinio atbrailos, batosinio⁸ aukščio.“ – „Neturėtum taip šnekėti…“ – „Na štai. Gini savininkus. Tarsi lieptum man nebūti ateiste Ruane. Religija. Bato…“ Dieve. Dieve. Dieve. Dieve. Dieve. Neleisk jokiam demonui nušluoti Paryžiaus. Paryžius parašytas sodriomis spalvomis, tarsi kas nors (tu?) būtų nutapęs jį šviesa pro vitražą. Neleisk tam pranykti. Paryžius yra proto būsena, tai, kas nutinka protui netikėtai pamačius skaidrią stiklinę su gėlių stiebais ant tavo tualetinio staliuko. Užžiebus žvakes ir atradus gėlių, vieną magnoliją, plokščią vandens leliją žemame inde. Kas ją ten pamerkė? Ar Eugenija? O, senoji geroji mažutė Eugenija atvyksta į Paryžių medaus mėnesio. Tokia gerutė mažoji Eugenija, bruzdėdama ir susegusi plaukus deimantine strėle (kažkur turiu nuotrauką), apžiūrinėjanti visus šiuos dalykus, net Bastiliją. Geroji mažutė Eugenija, perkanti dovanas, kiekvienam po smulkų suvenyrą. Aš negera…

Iš: H. D. Asphodel. Durham and London:Duke University Press, 1992

Vertė Ugnė Ražinskaitė