Literatūra

BRUNO SCHULZ

Ruduo

Ruduo – tai žmogiškosios sielos troškimas materialumo, esmingumo, ribotumo. Kai dėl neištirtų priežasčių žmonių metaforos, projektai, svajos ima geisti įgyvendinimo, ateina metas rudeniui.

MANUEL VILAS

Ordesa

Mirusieji visada kalbėdavo su manimi.
Mačiau tiek daug visko, kad ateitis galiausiai pradėjo kalbėti su manim lyg su kaimynu ar netgi draugu. Turiu omenyje tuos asmenis, tuos vaiduoklius, mirusiuosius, savo mirusius tėvus ir meilę, kurią jiems jaučiau, ir kad ta meilė niekada neapleidžia.
RUSSELL EDSON

Tunelis

Iš pradžių iš žemės, lyg koks odinis kiaušinis, prasikalė jo nuplikęs viršugalvis. Palaipsniui, diena po dienos, išlindo antakiai ir nemirksinčios akys… Žili plaukai, žemių pilnos ausys, nosis, žeme aplipę nosies plaukai; paskui pečiai, pečius apsiautęs šalikas, krėslo atkaltė, inkrustuota žeme ir vabalais.

AUDRIUS SABŪNAS

Okinava. Apie tautą, norinčią užmiršti savo tapatybę

   Kasmet rugsėjo 18 dieną piečiausioje Japonijoje Okinavos prefektūroje ir pietinėje Kagošimos prefektūros dalyje minima Salų kalbų diena. Šią dieną prisimenamos kasmet vis silpstančios regioninės kalbos ir tarmės, puošiančios Riūkiū salyną. Pagrindinė iškilmė vyksta didžiausioje Riūkiū salyno saloje – Okinavoje. Kaip pirmasis, o gal ir išvis vienintelis lietuvis, bandęs prabilti okinaviškai salų kalbų šnekamosios kalbos konkurse, nusprendžiau turįs ką šia…

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ

Eilės

Nusipirkome namą su dideliu rūsiu.
Knygas ten sudėjome, žvakes ir patefoną,
eukaliptų kvapus, egzotiškus instrumentus,
kavos garų nusinešėm, sofą, kad patogu sėdėti būtų,
tik draugų tenai nekviesdavom ir šviesos nedegdavom…
SIGITA TAMOŠAUSKAITĖ

Eilės

ruduo atidėtas
prašome visų likti namuose
atidėti piknikai parkuose
gimtadieniai, sekmadienio pietūs
su įkyriomis tetomis, popieriniai bučiniai į skruostus
PATRICIJA GUDEIKAITĖ

personifikacijos

mano kambarys –
primena ringą –
kuriame esu muhammadas ali –
boksuojuosi su numirėliais –
rėkiu ant gyvųjų –
kalbuosi su atvaizdais sienoje –
GEORG TRAKL

Poezijos vertimai

Numirėlis pabalusia ranka
Ant sienos piešia giliame rūsy
Tylos grimasą žvakės mirgesy.
Ir miegantysis šnabžda vis kažką.
GABRIELĖ GIUNTERYTĖ-PUZINIENĖ

Viena iš senųjų Vilniaus figūrų (Ištraukos)

Vis labiau iš mūsų tarpo nyksta (gal apskritai dėl įsivyravusios rimties) tie šmaikštūs, linksmi žmonės, kurie, patys dažnai nenutuokdami apie savo įtaką, tampa draugijos, o gal net savo gyvenamo laikmečio siela. Tokios asmenybės tik sykiais blyksteli mums, o kai pradingsta, savo dvasią nusineša kartu su savimi, jos nejusti atgimusios net jų pačių palikuonyse.

LÉON-PAUL FARGUE

Pėsčiomis po Paryžių

Chaïm Soutine. Gladiolės. 1919

Supratau, neseniai sakė man vienas anglas, kodėl paryžiečiai nekeliauja: jie turi Monmartrą. Juk keliaujama aplankyti Monmartro. Keliauninkai kanadiečiai, pietų amerikiečiai, vokiečiai arba slavai perka lagaminus ir išsirūpina pasus, kad atvyktų į Monmartrą, naktinių Tėvynių Tėvynę. Vienas didis romanistas yra sakęs, kad Vakarų pasaulis turi keturias tvirtoves: Vatikaną, anglų Parlamentą, vokiečių Generalinį štabą ir Prancūzų akademiją. Jis pamiršo Monmartrą, penktąją tvirtovę, gal net labiau neįveikiamą už kitas ir atlaikysiančią visas pervartas. Negana to, kai pasaulis, kaip šiandien sakoma, pasikeis, Monmartras, žinoma, išpeš naudos iš poezijos atgimimo.