Dabar reikia atskleisti paslaptį. Profesorius Pninas įsėdo ne į tą traukinį. Jis to nežinojo, kaip ir konduktorius, traukinio šerdimi jau artėjantis prie Pnino vagono. Tiesą sakant, tuo momentu Pninas buvo labai patenkintas savimi. Kviesdama jį perskaityti penktadienio vakarinės paskaitos į Kremoną – apie du šimtus varstų į vakarus nuo Veindelio, Pnino akademinės laktos nuo 1945 metų, – Kremonos moterų klubo viceprezidentė, panelė Džudita Klaid, mūsų draugui patarė, kad tinkamiausias traukinys iš Veindelio išvyksta 13.52 ir Kremoną pasiekia 16.17; bet Pninas, kaip ir daugelis rusų, be saiko mėgo visokius tvarkaraščius, žemėlapius, katalogus, juos rinko, tad laisvai jais naudojosi, jausdamas žvalinantį malonumą ką nors gauti dykai, ir ypač didžiavosi gebėjimu savarankiškai išsinarplioti reikiamą maršrutą, todėl pasinagrinėjęs aptiko nežymią nuorodą į dar patogesnį traukinį (išv. iš Veindelio 14.19, atv. į Kremoną 16.32), – ten buvo nurodyta, kad penktadieniais, ir tik penktadieniais, tas traukinys sustoja Kremonoje pakeliui į tolimą ir daug didesnį miestą, taip pat pasipuošusį ausiai mielu itališku vardu.