Ir vėl jie ėjo ir kalbėjosi, bet mintis jų užvaldė pojūtis, apėmęs juos, kai minutei buvo susikibusios rankos. Ji dar jautė sausą jo delno ir tvirtų pirštų karštį, jai buvo malonu ir drovoka, o jis dar jautė nuolankų jos smulkutės rankos minkštumą, tebematė juodą kojos siluetą bei naiviai ir švelniai ją gaubiantį batelį. Ir būta kažko aštraus ir neramaus tame neblėstančiame siauro balto sijono kraštelio ir gražios kojos vaizdinyje, ir jis išvaikė jį nesąmoningomis valios pastangomis. Ir tada jam pasidarė linksma, širdis krūtinėje pasijuto tokia plati ir laisva, kad kilo noras dainuoti, tiesti rankas į dangų ir surikti: „Bėkite, aš jus vysiuosi!“ – tą senovinę pirmykštės meilės, užgimusios miškų ir griaudinčių krioklių apsupty, formulę.