TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ

Eilės

 

Po metų tūkstančių

 

I

 

Po metų tūkstančių po milijonų

kai bus nebeminimas Jona

užrišt nevertas kurpių raištelius

tam didesniam kuris gyvybės eismą

nukreipdamas į paskutinį teismą

jos išsigelbėjimui ruoš kelius

mes būsime

              ir tai yra ne spąstai

nors niekados ir nesuprasim kas tai

nes nemėgintas laiko akyje

tas mechanizmas leidžiantis ir džiaugsmą

numirus jaust kaip paslaptį didžiausią

jau po mirties prisikeliant joje

 

 

II

 

Neprisirišt prie turto pasiryžki

o pašauktas sek paskui kaip kariškis

nors sviltų tau asfaltas po padu

išsivaduok iš pelkės pro skylutę

tu adatos išlįsk prieš nosį liūtei

besikėsinančiai tave nudobt

ir duok ką tu kitiems galėtum duoti

lai tavo siela gėriui taps besotė

ir prižiūrėk savus senus tėvus

mylėk vaikus jiems pavyzdį parodyk

kad duot ne imt pradėtų burnos godžios

ir sąžinės kalba lengva tebus

 

 

III

 

Dalykų daug dar tektų tau suvesti

į sielos apskaitą bet nepamiršk savęs tik

nes kaip jauti tu niekas taip nejaus

įsižiūrėk tačiau ne kaip narcizas

lai tau pasaulis nuolat liks siurprizas

su nuostaba ir klausimu: nejau?

nejau ir šiandien man gyventi leista

nebūtinai lengvai – belaikant lazdą

nes laukia daug dalykų dar naujų

gimimas ir vaikystė ir branda tai

teperduodami jau kitiems mandatai

tad stenkis neišpurvint jų

 

 

IV

 

O jei senatvė į duris jau beldžia

užtrauktą ji užuolaidą praskleidžia

kuo niekados tu taip ir netapai

nešvaistančiu tuščiai anei minutės

kaip švaistė jau išnykusios mamutės

ir tie kurių net nerasti kapai

bet koks gyvenimas bebūtų buvęs

jis kibo prie tavęs kaip kimba žuvys

ir niekas nebegali jo atimt

norėtum pakartot dar jo patiekalo

bet jis tau atsisako siūlyt niekalą

bedantį su nereginčiom akim

 

 

V

 

Ir neužduoki tokio kvailo klausimo

o jei užduosi mes palauksime

kol kas į jį kvailiau dar atsakys:

– kodėl tik man sunkiausias kelias teko?

– žinai už dešimt tūkstančių parsekų

nuo čia tą patį mąsto ji ir jis

prabėgantis beglobis štai šunėkas

kas jis šunų hierarchijoje? niekas

o funkcionuoja kūnas jo lengvai

o aš toks pripažintas ir nesveikas

negalintis alaus pripliaupt kaip Šveikas

jau uostą palieku tarsi laivai

 

 

VI

 

Kol kas dar pats savim aš pasirūpinu

sunkus obolas bet lengva dar rupija

tačiau sunkiausia tapt našta kitiems

lai būna pabaiga staigi kaip šūvis

kurio jau nebepaveja liežuvis

nors greitas jis dalykams patirtiems

papasakoti daug ką jis galėtų

kiek keitėsi valdovų kiek karietų

pradingo amžių nežinioj deja

ir nors užtrauktos jų užuolaidėlės

už jų tas pats kas pas sodiečius dėjos

o pas sodiečius tas kas dirvoje

 

 

VII

 

Nukritę į mamos savosios dirvą

kaip augalai joje mes kantriai dirbam

užaugame pražystame o kai

žiedeliai mūsų tampa nebegražūs

išbirę būva jau sėkliukės mažos

taip keisdami mus stiebiasi vaikai

kiekvienas pakartojam sėklos žygį

kai auga ji kai bręsta ir kai žydi

tačiau patirt mums leista iš vidaus

ką jautė sėkla mąstė ir idėjų

kokių turėjo kol stiebai judėjo

neperšniojami dalgio pavydaus

 

 

VIII

 

Todėl stebėkimės jutimais savo

juk kiekvienam skirtingai jie tarnavo

todėl įsivaizduokit kaip svarbu

žinot kad jie nedingsta ir kad turi

visatos saugykla net bestuburių

užpildytą dosjė tarp jos darbų

istoriją tepasilikus sielų

ji rūpinas kad ko tik nesuvėlus

ją užplombuodama taip metalu

kad atkemšama būtų tik po teismo

jau paskutiniojo kuris pratęs mus

patikrinęs detektorium melų

 

 

IX

 

Ir štai tada tai ko ilgai ieškojom

kaip žvėrys prijaukinti guls prie kojų

žiaurus nebus čia niekas nei grubus

bus viskas nauja kitoje sistemoj

kurioj mes prisikelsim neatėmus

iš mūsų nieko ir mums gera bus

nedingsta niekas netgi ir atomas

į superžvaigždę lėkdamas atokią

po metų tūkstančių pasiprašys

atgal į žemę lyg sūnus paklydėlis

ir genų banke jo gausus lauks indėlis

nes jo ir mūsų nenutrūks ryšys

 

2018.XII.29–31

 

 

Kūnas

 

Kaip gera kai nėra signalų

kad netoli jau kūno galas

nes ištuštėjus jo kasa

kad akys iš orbitų lipa

kepenyse kažkoks polipas

tikėt neleidžia jo tąsa

 

net jei po saule nieko nauja

mums kūno organai tarnauja

nuo sutemų ligi aušros

be atlygio tiktai už dyka

net jeigu įpročiai išdykę

iš skausmo apsiašaros

 

greit kūnas nuoskaudą pamiršta

jėgas sukaupęs kad per viršų

jos lietųsi ištikimai

tarnauja mums ne tik minutę

kiek skleidžias žiedas pakalnutės

bet tiek kad net nenumanai

 

kad tavyje jaukiausia būna

už tai dėkojame tau kūne

šiam žemės rutuly visi

kad tu kol kas nenusidėvi

pasiųstas motinos ir tėvo

ir sielos tu namai esi

 

2019.II.1

 

 

Moskitai

 

Nejaučiame mes vienas kito

lyg būtume būrys moskitų

tepasitenkinąs krauju

kuriuo auka dosniai aprūpina

susibūrimą šitą grupinį

tebesidairant jam naujų

 

tai kas kad aukos turi veidą

kad ilgą laiką nesileido

sužeidžiamos po tinkleliu

nebuvo kad akių kontakto

bet nesiartint trūksta takto

būriams moskitų atkaklių

 

dorodami lyg šiltą vilną

vilties palieka auką pilną

kad ji akimirksniu atgis

kad kraujas trykštelės suklikęs

tarytum žygdarbį atlikęs

moskitams tiesiai į akis

 

2018.II.2

 

 

Musė

 

Su žmonėmis bestodama į mūšį

nežino kad ji viso labo musė

ir baigsis tragiškai kova ši jai

bet kaip pasitiki savim kaip skrenda

žieminę baltą nusimetus skrandą

kad net ir tau atrodo jos bijai

 

kaip vaikas įkyriai ji reikalauja

kad žaistumei su ja paruošęs saują

o ji sau erzintų: nepagavai!

ir vėl iš naujo kol nepasakysi

pradink bjaurybe aš tavęs akyse

matyt nenoriu sprunkančios lengvai

 

gali sau netikėt bet musė žino

įstatymas gamtos toks geležinis

išsaugoja ją teisiniu aktu

ji neišnyks nors šimtąkart užmuši

taip prievartą pademonstravęs musei

kad ji nė cyptelti nespės: ak, tu!

 

ir štai tada kai musę akys stebi

paviršutiniškai lyg kokį teletabį

ji pažvelgia tarytum ikona

iš savo egzistencijos giliosios

kurios žaidimais nieks nesuvilios jau

nes paslaptį težino ji viena

 

2019.I.5

 

 

Aukšta liga

 

Lankei mane tu visą mėnesį

neleidus prisiliesti ėdesio

o prašmatni aukšta liga

poezijos ar tik kalimo

tartum už nuotaką kalymo

eilute amžium neilga

 

kur dingo įkvėpimas mano

tartum imperijoj osmanų

panoręs tapti jaunikiu

palikęs nuotaką eilutę

riaumot eilėrašty lyg liūtę

tik su metafora sykiu

 

kas pasakykit atsitiko

ko trūkčioja tartum nuo tiko

jos veidas giedras visada

ko liūdesio neišraudoto

man be poezijos atrodo

visa pritvinkus visata

 

matyt kalta čionai nemeilė

ir liks neišnerštas jos mailius

slogiu metu kurčnebylių

bet grįš poezija kai veidą

jaunikiui jos išvysti leidus

ištars ir nuotaka: – myliu

 

2019.I.15

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.