Literatūra
Paprasto pasaulio ilgesys
Išeini į gatvę, ir tave sutinka paprastas šaligatvis, sudurstytas iš betono plytelių, šalia paklotas asfaltas, stovi mūriniai namai, eina žmonės – gyvi kūnai, apsiklostę apčiuopiamomis medžiagomis, prieš akis visas materialus pasaulis, ir tai, ko negali paliesti rankomis, palieti akimis tau suvokiamoje ir aprėpiamoje erdvėje. Išeini į miestą ir susitinki su draugais, su gyvais žmonėmis, tari jiems žodžius, kurie skamba…
Apie baltus ir baltas dėmes
Žodis įteikiant Vytauto Kubiliaus premiją Vigmantui Butkui
Anapus kraujo upių – pirmoji meilė
Skaitytų knygų knygyne Šeškinėje, įspūdingos dovanojamų leidinių kaugės viršuje gulėjo Ruvimo Frajermano „Laukinis šuo dingas, arba Apysaka apie pirmąją meilę“ („Vyturys“, 1988). Pavadinimas daug kam pirmiausia asocijuojasi su debiutiniu Alinos Orlovos albumu, ne su literatūros kūriniu. Rusų kino žinovai iškart entuziastingai sakytų: „Filmas! Jauna Galina Polskich! Pirmas didelis jos vaidmuo kine…“ Bet pradžioje buvo knyga. „Vyturys“ ją išleido padidintu…
Ką pranašavo sovietinės antiutopijos
Revoliucionierių sumanymu kaimą turėjo apgyventi proletarai – nauji, geresni žmonės, bet jie nesirodė. Čevengure jų laukė kiekvieną dieną: valė namus, klojo lovas. Dėl „proletarų trūkumo“ vienas iš bolševikų į kaimą atvedė valkatų. Tačiau šie nepanoro gyventi naujojoje santvarkoje ir ilgainiui iš gyvenvietės pasišalino.
Žiedlapio skeveldra per vyzdį
J. Sereikaitės „Mėlynos musmirės“ – įdomi, išraiškinga, minties vingiais ir įvaizdžių fantazija skaitytoją stebinanti (bet nesugluminanti) knyga. Išmonei neužgožiant emocijos, kuriama savita, kiek fantasmagorinė eilėraščio erdvė.
Apie knygą, kuri yra šventė
Pirmą kartą išgirdau Liną, kai prieš keletą metų kartu dalyvavom „Filologų rudenyje“. Tiesą sakant, nebuvau jos tekstų skaičiusi ir pirma suklusau dėl itin palankių komisijos komentarų. Galvojau – čia, matyt, gali būti tikrai įdomu. Tada – skaitymai. Lina užhipnotizavo savąja „Miesto švente“ ir jaučiausi atradusi naują perspektyvų balsą. Šiandien – knyga, dėl kurios džiaugiuosi, nes tokio žvilgsnio, formos, įtaigos…
Fotografuoti miegančio – negalima
Celanui – 100
Eilės
Čia yra šuo
Kad Paulius namo parvyksta autobusu, netikėtai sužinojau iš savo antros eilės tetos užvakar vakare. Tai buvo retas, atsitiktinis mano skambutis labiau iš pareigos jausmo, kada suvoki, jog seniai nieko nežinai apie tai, kaip gyvena tavo kad ir tolimi giminės, antros ar trečios eilės pusbroliai. Apie Paulių taip pat nieko nebuvau girdėjusi mažne dešimt metų, o gal ir daugiau, žodžiu,…
