Šaltis

 

Austrų prozininkas, dramaturgas, poetas Thomas Bernhardas (1931–1989) – vienas iš žymiausių XX a. antrosios pusės vokiečiakalbės literatūros atstovų. Itin pesimistiškas šiuolaikinės civilizacijos ir austrų kultūros atžvilgiu kandžiuose, kontroversiškuose kūriniuose nagrinėjo mirties, socialinės neteisybės ir žmogiškosios kančios temas. Lietuviškai yra išleisti Bernhardo romanai „Grimzdėjas“   (1999, vert. T. Četrauskas), „Senieji meistrai“   (2005, vert. J. Mikutytė) ir „Kalkinė“   (2021, vert. G. Sodeikienė).

Debiutiniame Bernhardo romane „Šaltis“ (Frost, 1963) medicinos studentas sutinka atlikti užduotį – stebėti dailininką Štrauchą, pasitraukusį į nuošalų kalnų kaimą Vengą. Savo dvidešimt septynių dienų stebėjimuose pasakotojas fiksuoja Štraucho monologus, vizijas, kol susivokia, jog ši pažintis su keistuoliu menininku įveikia, užvaldo ir jį patį.

Siūlome susipažinti su pradiniais romano skyriais.

 

Šaltis

 

– Ką žmonės apie mane kalba? – paklausė jis.

– Ar sako: idiotas? Ką žmonės kalba?

 

Pirma diena

 

Medicinos studento praktika – tai ne vien tik sudėtingų žarnyno operacijų stebėjimas, pilvaplėvės prapjovimas, plaučių remontas ar pėdų nurėžimas, ji tikrai nėra vien mirusiųjų akių užspaudimas ir vaikų ištraukimas į šį pasaulį. Ši praktika nėra ir vien nupjautų kojų švystelėjimas per petį į emaliuotą kibirą. Nėra ji ir nuolatinis bidzenimas paskui vyriausiąjį gydytoją ir jo asistentą, asistento asistentą ar vilkimasis pačioje vizitacijos uodegoje. Vien apgaulingos informacijos teikimo irgi negali būti toje praktikoje, tarkim: „Pūliai paprasčiausiai išsisklaidys jūsų kraujyje, ir jūs pasveiksite.“ Ir dar daugybės kitų melų, kaip antai „viskas bus gerai“, kai nieko gero nebebus. Medicinos studento praktika nėra vien tik mokymasis prapjauti ir užsiūti, sutvarstyti ir sutvirtinti. Čia susiduriama ne vien tik su kūniškais dalykais. Užduotis stebėti tapytoją Štrauchą kaip tik ir verčia mane apmąstyti su kūnu nesusijusias aplinkybes ir klausimus. Kažko nesuvokiamai paslaptingo tyrinėjimas. Kartais labai toli siekiančių atradimų padarymas. Taip, kaip sąmokslo išaiškinimas. Juk gali būti, kad nekūniškumas, – ir čia aš turiu galvoj ne sielą, – kad tai, kas yra ne kūniška, bet ir ne siela, nes aš juk nežinau, ar toji apskritai egzistuoja, bet tikiuosi, kad ji egzistuoja ir kad tas tūkstančių metų senumo spėjimas yra tūkstančių metų senumo tiesa, –
juk tikrai gali būti, kad nekūniškumas, būtent tai, kas neturi ląstelių, yra tai, iš ko sudaryta visa egzistencija, o ne atvirkščiai. 

 

Antra diena

 

Aš išvažiavau pirmuoju traukiniu, pusę penkių ryto. Per uolynus. Iš kairės ir dešinės – juoduma. Įlipus krėtė šaltis. Bet pamažėl apšilau. Aplink balsai darbininkų ir darbininkių, grįžtančių iš naktinės pamainos. Iškart pajutau jiems užuojautą. Vyrai ir moterys, jauni ir seni, visi vienodai nusiteikę, po nemiegotos nakties nusivarę nuo galvos iki kojų, nuo krūtinių iki sėklidžių. Vyrai – pilkom kepurėm, moterys – raudonom skarelėm. Kojas apsimuturiavę miliniais autais, vienintele galimybe pasipriešinti šalčiui. Iškart supratau, jog tai sniego valytojai, įlipę Zulcau stotyje. Buvo šilta kaip karvės pilve: oras toks, lyg pats galingais širdies raumenų stūmiais pumpuotųsi iš žmonių kūnų vėl į tuos pačius žmonių kūnus. Geriau apie tai negalvoti! Priglaudžiau nugarą prie kupė sienelės. Kadangi visą naktį buvau nemiegojęs, tuoj pat užsnūdau. Kai pabudau, pamačiau ant drėgnų grindų netolygiai nusidriekusius kraujo pėdsakus, primenančius masyvių kalnų suspaustą upę žemėlapy, jie baigėsi tarp lango ir lango rėmo po avariniu stabdžiu. Kraujo pėdsakas driekėsi nuo paukščio, perkirsto perpus staigiai nuleisto lango. Atrodė, jog tai nutiko jau prieš kelias dienas. Langas užspaustas taip stipriai, kad nebuvo justi nė menkiausio vėjelio. Traukinio palydovas, vykdantis savo niūrias pareigas, net nekreipė dėmesio į negyvą paukštį. Betgi turėjo būti jį matęs! Žinojau. Nelauktai išgirdau pasakojimą apie sniego pūgoj uždususį ruožo prižiūrėtoją, kuris baigėsi žodžiais: „Tas tai išvis niekuo nesirūpino.“ Nežinau kodėl, – ar tai kalta buvo mano išvaizda, ar mano vidinė esybė, atsispindėjusi visur, kur tik metei akį, ar srautai mano minčių, mano užduoties, energingai besiruošiančios manyje, – bet šalia manęs niekas nesisėdo, nors ilgainiui kiekviena vieta darėsi brangi.

Traukinys stenėdamas važiavo per upės slėnį. Mintyse aš trumpam nuklydau į namus. Paskui į kažkokį kartą aplankytą didmiestį. Tada ant kairės rankovės pastebėjau dulkes, kurias dešine ranka bandžiau nusišluostyti. Darbininkai išsitraukė peilius ir įniko raikyti duoną. Jie kramsnojo dideles, storas riekes, didelius mėsos ir dešros gabalus. Gabalus, kokių niekada nevalgytų prie stalo. Tik pasidėję ant kelių. Jie visi siurbė šaltą alų ir jiems stigo jėgų pasijuokti iš savęs, nors jautė, kad iš jų verta juoktis. Buvo tokie pavargę, kad jiems nė į galvą nešovė užsisegti klyną ar nusišluostyti burną. Pagalvojau: kai parsiras namo, jie iškart kris į lovą. O penktą valandą po pietų, kai visi kiti baigs savo darbus, jie vėl pradės iš naujo. Traukinys šniokštė ir leidosi žemyn, kaip ir šalia tekanti upė. Tamsa vis tirštėjo.

 

Kambarys toks mažas ir nepatogus kaip ir mano praktikanto kambarys Švarcache. Ten nepakenčiamai šniokštė upė, čia buvo nepakenčiamai tylu. Man paprašius šeimininkė nukabino užuolaidas. Visą laiką tas pats: nemėgstu užuolaidų patalpose, kurios mane gąsdina. Šeimininkė man šleikšti. Tai tas pats šleikštulys, koks man vaikui sukeldavo vėmulį prie visų atvirų skerdyklų durų. Jeigu ji būtų mirusi, šiandien man nebūtų šleikšti – negyvi skrodžiami kūnai man niekada neprimena gyvų kūnų, bet ji gyvena, gyvena priplėkusių pensiono virtuvių tvaike. Atrodo, kad aš jai patikau, nes ji nutempė mano lagaminą į viršų ir netgi buvo pasiruošusi kasryt man atnešti pusryčius į kambarį, nors tai prieštaravo jos nusistovėjusioms taisyklėms. „Ponas dailininkas – išimtis“, – pasakė ji. Be to, jis esąs ilgalaikis gyventojas, o ilgalaikiai gyventojai turį privilegijų. Nors pensiono šeimininkams jie esą „labiau trukdis nei privalumas“. Kaip suradęs jos pensioną? „Atsitiktinai“, – atsakiau ir pridūriau, jog noriu kuo greičiau atgauti jėgas ir vėl grįžti į namus, kur manęs laukianti krūva nebaigtų darbų. Ji supratingai linktelėjo. Aš pasakiau savo pavardę ir parodžiau pasą.

Iki šiol, be šeimininkės, nemačiau nė vieno žmogaus, nors pensione buvo triukšminga. Per pietus, likęs savo kambaryje, pasiteiravau šeimininkės apie dailininką, ir ji pasakė, jog jis miške. „Jis beveik visą laiką būna miške.“ Iki vakarienės tikrai negrįšiąs. Ar aš pažįstąs „poną dailininką“, paklausė. „Ne“, – atsakiau. Atrodė, jog dar tebestovėdama tarpdury ji norėjo tylomis paklausti to, ko žaibiškai paklausti vyro gali tik moteris. Buvau apstulbintas. Ne, aš neapsirikau. Netardamas nė žodžio ir ne be šleikštulio atmečiau jos pasiūlymą.

 

Vengas yra niūriausia vietovė, kokią kada nors buvau matęs. Daug niūresnė, negu man buvo ją apibūdinęs asistentas. Daktaras Štrauchas apie ją kalbėjo tokiais slėpiningais žodžiais, kokiais galima apibūdinti pavojingą kelią draugui, kuriam teks juo eiti. Viskas, ką asistentas sakė, buvo vien tik užuominos. Nematomos virvės, kuriomis jis mane vis tvirčiau pinkliojo prie jo užduoties, kėlė tarp jo ir manęs veik nepakeliamą įtampą, o argumentus negailestingai kalė man į smegenis nelyginant vinis. Bet jis vengė mane erzinti. Apsiribojo vien tik punktais, kurių aš turėsiąs griežtai laikytis. Mane iš tiesų gąsdina šita vietovė, o ypač gyvenvietė, kur gyvena mažaūgiai suaugėliai, kuriuos drąsiai gali vadinti silpnapročiais. Ne aukštesni kaip metro keturiasdešimties, aiškiai pradėti apsvaigus, jie landžioja pro plyšius sienose ir koridoriuose. Tai, regis, tipiški šito slėnio gyventojai.

Vengas įsikūręs aukštai viršuje, bet vis tiek atrodo, lyg būtų apačioje, prarajoj. Iškopti iš čia stačiomis uolomis neįmanoma. Vienintelis būdas ištrūkti – traukiniu. Šios vietovės bjaurumas tiesiog charakteringas; kiti, kur kas gražesni kraštovaizdžiai neturi jokio charakterio. Visų balsai čia pragerti ir einant pro šalį jie aukščiausiom vaikiškom gaidom tiesiog smigte į tave sminga. Persmeigia tave. Smeigia iš šešėlių, turiu pridurti, nes, tiesą sakant, iki šiol mačiau tik žmonių šešėlius, vargingus, siautulingo drebulio krečiamus šešėlius. Ir tie balsai, smingantys iš šešėlių, pirmiausia kėlė man sumaištį ir vertė paspartinti žingsnį. Šis suvokimas vis dėlto buvo blaivus, manęs neslėgė. Tiesą sakant, jaučiau tik susierzinimą dėl neįtikėtino aplinkos nesvetingumo. Negana to, dar turėjau tempti kartoninį savo lagaminą su viduje barškančiais daiktais. Kelią iki Vengo viršuje nuo geležinkelio stoties, kur susitelkusi pramonė ir kur statoma didžiulė elektrinė, galima įveikti tik pėsčiomis. Penki kilometrai, kurių niekaip nesutrumpinsi, bent jau ne šiuo metų laiku. Visais pakampiais lojantys, staugiantys šunys. Įsivaizduoju, jog laikui bėgant čia žmonės išprotėja, nuolat patirdami tai, ką aš iki šiol patyriau pakeliui į Vengą ir pačiame Venge, jeigu neprasiblaško dirbdami, besilinksmindami arba veikdami ką kita, tarkim, ištvirkaudami, melsdamiesi ar girtuokliaudami, arba visa tai darydami vienu metu. Kas traukia tokius žmones kaip tapytojas Štrauchas į tokią vietovę, ir būtent šiuo metu į tokią vietovę, kuri nepaliauja tau skaldyti antausių?

 

Mano užduotis yra visiškai slapta ir, manau, sąmoningai duota man staiga ir gana netikėtai. Asistentui tikriausiai jau seniai krebždėjo galvoj ta mintis – pavesti man stebėti jo brolį. Bet kodėl man? Kodėl ne kokiam kitam praktikantui? Gal dėl to, kad aš jam dažnai užduodavau sunkių klausimų, o kiti to nedarė? Jis pabrėžtinai nurodė, kad aš jokiu būdu negalįs sukelti tapytojui Štrauchui įtarimo, kad vienaip ar kitaip esu susijęs su juo, su chirurgu Štrauchu, jo broliu. Todėl paklaustas turėsiąs sakyti, jog studijuoju teisę, kad nukreipčiau dėmesį nuo medicinos. Asistentas apmokėjo kelionės ir pragyvenimo išlaidas. Davė pinigų sumą, kuri, jo manymu, esanti pakankama. Iš manęs jis reikalaująs tik akylaus jo brolio stebėjimo, daugiau nieko. Jo elgesio, jo dienotvarkės apibūdinimo. Informacijos apie jo pažiūras, sprendimus, ketinimus, vertinimus. Ataskaitos apie jo eiseną. Apie tai, kaip jis gestikuliuoja, įtūžta, atstumia žmones. Kaip vaikšto su lazda. „Stebėkite, kaip mano brolis laiko lazdą, stebėkite kuo atidžiausiai.“

Chirurgas tapytojo nematė jau dvidešimt metų. Jau dvylika metų jie nerašė vienas kitam laiškų. Tapytojas jų santykius apibūdina kaip priešiškus. „Nepaisant to, aš, kaip gydytojas, noriu pabandyti“, – sakė asistentas. Todėl jam reikią mano pagalbos. Mano pastebėjimai jam būtų nepaprastai naudingi, naudingesni už viską, ko jis iki šiol buvo ėmęsis. „Mano brolis, – pasakė jis, – yra nevedęs, kaip ir aš. Jis yra, kaip sakoma, mąstytojas. Bet baisiai susipainiojęs. Persekiojamas ydų, gėdos, baimės, pagiežos, priekaištų, pavyzdžių – mano brolis yra vaikštūnas, taigi toks žmogus, kuris bijo. Yra įniršęs. Ir nekenčia žmonių.“

Šis pavedimas yra asistento asmeninė iniciatyva, bet priskiriama mano Švarcacho praktikai. Tai pirmas kartas, kai stebėjimas man pateikiamas kaip darbas.

Ketinau pasiimti su savimi Kolco knygą apie smegenų ligas, suskirstytas į smegenų „padidėjusį aktyvumą“ ir „pažeidimus“, bet nepasiėmiau. Užtai prigriebiau Henrio Džeimso knygą, kuri jau Švarcache padėjo man prasiblaškyti.

Ketvirtą valandą palikau pensioną. Staiga stojusioje šiurkščioje tyloje mane iki pat kaulų persmelkė baisus nerimas. Pasijutęs tame kambaryje it tramdomuosiuose marškiniuose, iš kurių turiu tučtuojau išsilaisvinti, nubildėjau laiptais žemyn. Nuėjau į svečių kambarį. Kai į kelis mano šūksnius niekas neatsiliepė, išėjau į lauką. Suklupau užkliuvęs už ledo gabalo, bet greit atsitiesiau ir susiradau savo tikslą – kelmą už kokių dvidešimties metrų. Prie to kelmo sustojau ir pamačiau daugybę panašių iš sniego kyšančių kelmų; atrodė lyg kulkų sudraskyti, dešimčių dešimtys. Tik dabar prisiminiau, kad daugiau nei dvi valandas ant lovos išmiegojau sėdomis. Dėl nuovargio buvo kalta kelionė ir nauja aplinka. Turbūt fenas, sumečiau. Ir tuomet pamačiau iš miško už kokio šimto metrų nuo manęs atbrendantį vyriškį, be jokios abejonės, tapytoją Štrauchą. Mačiau tik jo liemenį; kojas slėpė gilios sniego pusnys. Į akis man krito didžiulė juoda jo skrybėlė. Nenorom, kaip man pasirodė, dailininkas klampojo nuo vieno kelmo prie kito. Ramstėsi lazda, irdamasis pirmyn kaip koks gyvulių varovas. Lazda ir skersti pasmerktas gyvulys viename. Bet toks įspūdis tuoj pat išblėso, ir liko tik klausimas, kaip kuo greičiau ir tinkamiau prie jo prieiti. Kaip man prisistatyti? Galvojau. Gal man prieiti prie jo ir užduoti kokį klausimą, taigi vadovautis tradiciniu metodu – paklausti, kiek laiko ar kaip ten ar ten nukakti? Taip? Ne? Negalėjau apsispręsti. Taip. Nusprendžiau užbėgti jam už akių.

„Aš ieškau pensiono“, – pasakiau. Ir viskas buvo gerai. Jis nužvelgė mane įdėmiai, nes staigus mano pasirodymas jam labiau kėlė nerimą, nei įkvėpė pasitikėjimo, bet pakvietė eiti kartu. Jis esąs nuolatinis pensiono gyventojas. Kiekvienas, atvykęs apsistoti į Vengą, turįs būti arba ekscentrikas, arba klysti. Kiekvienas ieškąs poilsio. „Šitam pensione?!“ Negalįs būti toks žalias, kad iškart nesuprastum, jog tai nesąmonė. „Šioje vietovėje!“ Toks sumanymas galįs ateiti į galvą tik kvailiui. „Arba kandidatui į savižudžius.“ Jis paklausė, kas esu, ką studijuojąs, nes aš tikrai „dar studijuojąs“, ir aš atsakiau taip, lyg tai būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje: „Teisę.“ Jam to pakako. „Eikite pirma manęs, – ištarė jis. – Juk aš jau senas.“ Jo išvaizda kartais trumpam mane išgąsdindavo, vertė gūžtis savyje, panašiai kaip pirmąkart jį išvydus, tokį bejėgį.

„Jeigu eisite ta kryptim, kurią rodau lazda, prieisit slėnį, kuriame galėsite valandų valandas vaikščioti pirmyn ir atgal be menkiausios baimės, – pasakė jis. – Jums nereikės bijoti, kad kas nors pamatys. Jums nieko negali nutikti, viskas ten išmirę. Nebėra jokių naudingųjų iškasenų, jokių pasėlių, nieko. Rasite tik vieno ar kito laikotarpio pėdsakų, akmenų, mūro liekanų, nežinia kieno nuorodų. Kažin kokį paslaptingą santykį su saule. Beržų. Sugriuvusią bažnyčią. Skeletų. Laukinių žvėrių pėdsakų. Keturias, penkias dienas vienatvės. Ramybės. Žmogaus nepaliestą gamtą. Pavienius krioklius. Tarsi vaikščiotum šimtmečius prieš žmonių įsikūrimą.“

 

Vakaras čia ateina staiga, kaip perkūno trenksmas. Lyg pagal komandą būtų nuleidžiama milžiniška geležinė uždanga, atskirianti vieną pasaulio pakraštį nuo kito. Kad ir kaip būtų, bet naktis užklumpa tarp dviejų žingsnių.
Bjaurios matinės spalvos dingsta. Viskas dingsta. Jokio perėjimo. Kad sutemus oras neatvėsta, pasirūpina fenas. Atmosfera, kuri mažų mažiausiai apsunkina širdies raumenų darbą, jeigu ne visiškai ją išjungia. Ligoninėse galėtų daug ką apie tą oro srautą papasakoti: tariamai sveiki pacientai, iki soties pripildyti medicinos mokslo vilties, ūmai netenka sąmonės, ir jokia, kad ir kaip sumaniai ir išradingai panaudota, žmogiškoji priemonė nebegali jų atgaivinti.

Emboliją sukelianti oro įtaka. Mįslingos debesų kompozicijos kažkur toli. Šunys pasiunta be tikslo lakstyti po gatveles ir kiemus, užpuldinėti žmones. Upės per visą ilgį skleidžia puvimo tvaiką. Kalnai, panašūs į smegenų vingius, pernelyg apčiuopiami dieną, visiškai nematomi naktį. Nepažįstami žmonės staiga nei iš šio, nei iš to ima kalbinti vieni kitus kryžkelėse, užduoda klausimus, teikia atsakymus, kurių niekada nenorėjo išgirsti. Lyg tą akimirką visa kas būtų susigiminiavę: bjaurus išdrįsta prisiartinti prie gražaus ir atvirkščiai – negailestingas prie silpnavalio. Valandų ketvirčiai dūžiais krinta ant kapų ir stogų. Mirtis gudriai įsliūkina į gyvenimus. Vaikus ištinka ūmūs silpnumo priepuoliai. Nerėkia, bet lekia į traukinį. Užeigose ir stotyse prie krioklių užsimezga santykiai, netrunkantys nė akimirkos. Draugystės, kurioms nelemta tverti: kitas, tu, žudikiškai kankinamas, o paskui uždusinamas smulkmeniškumu ir piktumu.

Vengas drykso duobėj, milijonus metų kastoje ledo luitų. Pakelėse palankios sąlygos paleistuvystei.

 

Vertė Jadvyga Klam