Čirškianti ir čirškinanti Kroatija

Į Bergamą atskristi vėluojame: saulėlydžio iš Città Alta nebepamatysim, tačiau gražu stebėti ir jo braukimą per Alpes, išsipūtusią pilnatį nusileidus ir jausti karštą orą net sutemus, tokį besiskiriantį nuo Lietuvoje slapukaujančios vasaros. Visą kelionę kartu su prakaitu tekės mintys, kad ši pasijuto nelaukiama, nebeįvykus „Šiaurės vasaros“ festivaliui, ir užsiliko čia, pietuose. Spindi ir kalėdiškai papuošti medeliai, trenkiant muzikai einame žemyn pro penktadienio vakaro gyvas aikštes ir skverus, ragaujame polentą, stabtelime prie partizanų skulptūros, kur kojom aukštyn kabantis jaunas vyras gali priminti ir šv. Petrą Romoje, ir Mussolini Milane.

Įdienojus oras ypač įkais, aikštėj prie Milano katedros besidarantys asmenukes stengsis neužsibūti, nuotraukas keis pertraukos. Išžiūriu, kas dar likę nelankyto šiame mieste, – pavyzdžiui, Navigli rajono kanalai ar vieta, kur Mussolini ir pakibo karui baigiantis, Piazzale Loreto, dabar – apžėlęs nemenkas eismo žiedas; šiek tiek arčiau – San Bernardino alle Ossa osuarijus su kaukolėta koplyčia. Vakare skristi į Zagrebą nekantrauju, šio miesto vaizdinio neturiu jokio, ir kai lėktuvas ir vėl smarkiai vėluoja, tenka sulaukti, kol įkaušusį keleivį išves policija, ir vos spėjam į paskutinį autobusą, kuris ilgą tiesią atkarpą iki centro įveikia skriete už kainą, malonią vilniečiui.

Miegam pirmame aukšte, sapnams akompanuos tramvajus, kurio bėgiai čia pat, o mintis dusins saulė, šešėliuose ją pavaduos senamiesčio įkalnės, maloniai gausūs miesto čiaupai kartais pils šiltesnį geriamąjį vandenį, nei norėtųsi. Aukštoji katedra ir gražiastogė Šv. Morkaus bažnyčia aptvertos pastoliais, prekeiviai centre – tai žavu – ištvermingai pardavinėja sultingiausius vaisius bei daržoves, kai kuriuos jau pasigviešę vapsvų spiečiai. Akmeniniai senamiesčio vartai derina koplytėlę ir posūkį: proga atskirti mandagų praeivį, kuris lėtintų žingsnį ir prie perėjos, nuo abejingo. Sulėtinę žingsnį netrukus sustosime visai, laukdami ilgoj eilėj štruklinėj paragauti tenykščio vietinio skanėsto, apkepo, turinčio troškinio bruožų: pasirenku būti užpildytas trumų aromatu ir prakaitu šįkart apsipilu nuo karščio iš vidaus.

Kroatija žymi iš jos kilusiais kaklaraiščiais, bet vietoj jų muziejaus užeiname į kitą, Nutrūkusių santykių, gausų daiktų su aprašymais, kas kam ką reiškė: štai galime kad ir pasiklausyti gerai išlavinto vokiečio balso – per karą buvo sužeistas, neteko galimybės dainuoti, o įrašą jo mergina išsaugojo (nors jį patį paliko), vėliau jos vaikai perdavė jo vaikams. Geriausia čia tiems, kurie myli tekstus, galvoju, bet šią akimirką daugiausia lankytojų susispietę gilumoj, kur stipriausiai veikia kondicionieriai.

Kaklaraiščių parduotuvė Zagrebo senamiestyje

Vakarienei iš miesto pakraščio tramvajumi atsivežam giliąją, ilgai nevėstančią Čikagos picą, su ja komiškai paklaidžiojam dar ustašių valdžios pastatytoj Antrojo pasaulinio karo priedangoj, Gričo tunely, gardžiuojamės Štrosmajerio promenadoj, leidžiantis saulei, pasiliekam ir rytojui. Plitvicos nacionaliniame parke daug maisto pasirinkimo nebus ir visą dieną vaikščiosim su prikauptom atsargom, po truputį jų mažės, o įspūdžių iš krioklių ir kriokliukų, melsvai žalsvų skaidriadugnių vandenų daugės, ir net minios nebeatrodys tokios atgrasios – jei jų tikiesi, neskubi, kantriai lauki prie kelto ir turistinio traukinuko. Panašiai įsivaizduodavau Islandijos gamtą, bet čia šilčiau, arčiau to, kaip turėtų būti rojuj. Visą dieną matysim ir girdėsim vandenį iš arti, toli, aukščiau ir žemiau, lyg apie jį sukdami apeigų šokį, bet taip ir negalėdami paliesti. Tad vakare atvykę į Zadarą einam tiesiai į seniai lauktą pajūrį ir tik paskui žvelgiame į pirmąjį siaurą kroatišką, aiškiai atribotą ir nediduką šviesių klinčių senamiestį, romėnų forumo likučius. Paskui įsimaišysime tarp stebinčiųjų horizontą – anot Hitchcocko, Zadaro saulėlydis „gražiausias pasauly“, dabar jau čia įtaisytas ir „pasveikinimas saulei“, jos energiją kaupiantys ekranai – aikštelės suaugusiesiems ir aikštelytės vaikams, tamsoj imančios mirgėti švieselėmis, lyg atitirpstanti nugulėta ranka, bei „jūros vargonai“, reaguojantys į bangų mūšos stiprumą gaudžiančiais garsais. Netikėtai stipresnis sudūdavimas – ir po poros sekundžių mus, sėdinčius čia, ant laiptų, apteškia gerokai aukštesnė banga, kiti aptėkštieji šūkčioja, bepigu toks nepatogumas, kai šilta, plaukioja netikri piratų laivai, laukia kokteiliai ir apskritai gera ir ramu.

Bet vykstant nakvoti gatvės ir namai užtemsta, girdisi daug balsų, paaiškėja, kad elektra dingo ir mieste, su priimančiu savininku bandom susikalbėti vokiškai, kol jis dingimą aiškina tarptautine politika, elektra grįžta. O mes į Zadarą grįžtame ryte pro įstabaus kvapo žuvų turgų, maukšlinamės vandens batus, pravarčius šios šalies akmenuotuose paplūdimiuose, ir plaukiam stebėti nekvepiančių žuvų; akvalangas krenta ir skęsta į trijų metrų gylį, panėręs išgriebiu, bet ne iškart. Vanduo skaidrus, patogus stebėti gelmes, tačiau ir sūrus, nepriimantis kūnų; jame panėręs girdi trakšėjimą, tai, it ruošdamos užkandą akvalangininkų laukiančiam povandeniniam kinui, spragsi krevetės.

Į Splitą atvykstame vakarop, autobuso vėlavimas tik didina alkį, nuvesiantį prie čevapių, čionykščio greitmaisčio. Aptinku juos kampelyje, bent jau taip kroatiškai vadinasi užeiga, tokia panaši į Kauno spurginę: didžiuojasi savo retro kilme (nuo 1969-ųjų!), pasižymi ilga eile, minimalistiškais meniu, tik grynaisiais, greitu patiekimu ir ribota vieta – valgome ant mažyčio suoliuko, nuo kurio pavalgius dera iškart pakilti, jei nori išsaugoti kito išėjusiojo su porcija rankoje nuotaiką, o gal ir sulaukti šypsenos autografo. Nuo Marjano kalvos stebime besileidžiančios saulės atspindžius, sutemus klausomės dainuojančių pagyvenusių vietinių krantinėje, o naktį pro gatvės triukšmą gaudome, ar nėra kokių keistų garsų: pataikėme apsistoti butuke, primenančiame „Meistro ir Margaritos“ 50-ąjį. Šeimininkas per vertėją prašo padėti su finansinėm perlaidom per užsieniečiams mįslingus „Tisak“ kioskus, ne iškart perprantam keistai išdėstytų durų ir užraktų sistemą, naktį svetainėje randu gulinčią gėlių puokštę, kitąsyk kelią į vonios kambarį užgulęs didžiulis, bet tylus šuo – jis pasitrauks po komandos iš už privertų šoninių durų, vieną rytą išeidami iš laiptinės pro laukujes duris prasilenksim su visu būriu policininkų (bet gal ėjo pas kaimynus?), o kitą, prieš išvykstant, iš šaldytuvo bus dingęs izotoninis gėrimas, lig šiol niekad netuščiose patalpose tvyros tyla ir nebus ko paklausti. Nakčia Zadaro įdegis, įsismelkęs kiaurai vandenį, ima čirškinti nugarą, pečius ir skruostus, kefyro nerandame – esu tepamas jogurtu ir, blyškiai vaiduokliškai nuspalvintas, vaizduojuosi, kad esu visavertė šių apartamentų dalis.

Diokleciano rūmų likučiuose, atstojančiuose Splito senamiesčio šerdį, sudomina Jupiterio šventykla; išlikusi senovinės religijos vieta, apsupta, nustelbta didžiųjų, traukia panašiai kaip vietinis maistas tinklinių restoranų apsupty. Smagu, kad šių centre nematyti – visur masinės globalizacijos dėmenų apstu, dar Milane stoty kabėjo didžiulis serialo „Trečiadienė“, „Adamsų“ atžalos, plakatas, o čia pamatyti senuosius aplinkos kontūrus lengviausia galbūt per virtualios realybės akinius, kuriuose rodomas „imperatoriaus sapnas“, ir taip trumpai pabėgti nuo margų minių, turistų paviljonuose kabančių labubu žaislų plėšrių šypsenų, kvapnių violetinių levandų kibirėlių, kažkur aukštai čirškiančių cikadų, atrodo, kad jų skleidžiamas garsas ir yra iš medžių it dušo purškiamos, čirškinančios karščio dalelės, kad dabar jau mes spragėtume kaip tos krevetės po vandeniu, termometrai rodo 32 laipsnius, atokaitoje – 44; virtuali realybė padeda atitokti, kol ją žiūri, būni atšaldomas kondicionieriumi ir vėl tampi pajėgus svarstyti, tarkim, ar Splito pavadinimas (angliškai – „dalinti“) susijęs su jo sprendimu išskaidyti Romos imperiją į keturias dalis. Vėsos nesinori paleisti – vakare einame į paplūdimį, lipam vandenin, viename retų smėlėtų paplūdimių tikimės išvysti vietinį picigin žaidimą, bet gal dėl tamsos vyrai vandeny žaidžia futbolą.

Autobusų vėlavimas Splite neprilygstamas: vietoj pusvalandžio į Trogirą keliaujam trigubai tiek, pabūgę grįžti autobusu renkamės laivą ir šiai salelei telieka valanda, kurios gal net ir nereikia: jau priprasto kroatiško senamiesčio iteracija pasirodo visai nykštukinė. Kitokio senamiesčio tikimės važiuodami į Bosniją ir Hercegoviną, tiksliau, būtent pastarąją, deja, irgi autobusu: devintą vakaro, kai pusketvirtos valandos kelionė turėtų baigtis, sustojame Vrgoraco miestely dar nepervažiavę sienos – dyzelino nuotėkis. Keleiviai kroatai bando versti ir savo prognozėm pildyti, kas kalbama: pakaitinis autobusas pasiųstas iš Zagrebo, tai be vidurnakčio tikrai nebūsiąs. Susirinkęs užsieniečių ratelis netoliese liūdnai juokauja, vyresnis Naujosios Zelandijos gyventojas pasakoja panašias savo patirtis; netrukus suprantu, kad kvatojamasi iš mandagumo – mažai kas supranta jo akcentą. Nuo piktesnių reakcijų vairuotojo ir keleivių pervežimo kompanijos pusėn gelbsti vakaro šiluma, nemokamas internetas ir greta bare rodomų futbolo rungtynių triukšmas.

Saulėlydis Splite

Mostarą pasieksime tik jau naktį, po antros. Kartu traukę keleiviai skirstysis, kol liksim dviese, tolumoj kauks šunys, kniauks katės, o ant sienų su užrašais apie Raudonąją armiją (futbolo klubą) bei praeinamų kapinių mūrų šmirinės driežai. Ryte viskas apsisuks – žmonių daugės, kuo labiau artėsim prie osmaniško Senojo tilto, kurį prižiūrėję tiltininkai suteikė miestui pavadinimą. Tiltas sprogdintas per karą 1993-iųjų lapkritį (o Lietuvoje buvo ką tik nelikę kitos kariuomenės), atstatytas, ir dabar visi turistai esame šiek tiek tiltininkai, plojimais skatiname nuo jo šokti pasiryžėlius (kadaise tas 24 metrų šuolis į Neretvos vandenis esą paversdavo jaunimą suaugusiais), o šie išsirengę niekur neskuba, vaikšto atbrailomis, renka aukas, upe zyzia kateriai. Laikas ir ištįsta – dėl kaitrios saulės ir neturėjimo kur pasislėpti, – ir teka per srauniai, artėja mūsų išvyksiančio autobuso laikas, ir nesulaukę šuolio turime grūstis per niekur neskubančią minią aukštyn, apeiti sėdinčiuosius restorane, kvėpti ant jų purškiamus vėsinančius purslus. Hercegoviną tenka palikti nemaloniai greit, ir pasiguosti tegalėsim tik tuo, kad sieną atgal Kroatijon kirsim pervažiavę būtent Neumą, įdomų paribio tapatybės inkliuzą: prieš kelis amžius Dubrovniko (Ragusos) respublika perleido šį siaurą, anot juokelių, panoraminėn nuotraukon netelpantį pajūrio ruoželį osmanams, kad taip apsisaugotų nuo Venecijos, o po Jugoslavijos subyrėjimo jis likęs musulmonų gausios šalies sudėty.

Kroatiją bandžiau įsivaizduoti kone dvidešimt metų, iš jos grįžus keliems artimiems žmonėms su įspūdžiais: kas interneto naršyklėj įsikėlė nuorodas į vaizdą iš Dubrovniko transliuojančias kameras, kas kitas teigė, kad iš visų aptranzuotų Rytų Europos miestų tesudomino tik Splitas, o kas, keliavęs dviračiu, Plitvicoj nusivylė gamtą užpildžiusiomis miniomis. Ši galbūt likusi tokia pati, bet Dubrovnikas jau pasipildė asociacijomis, svarstau vaikščiodamas po jo senamiestį, bandydamas atskirti esamą realybę nuo išplėstosios, ypač nuo senamiestį ir pilį pagražinusių, o paskui sugriovusių „Sostų karų“ specialiųjų efektų. Mieste vis dar įsitvirtinusios serialą godojančios parduotuvės, vis dar užeini jo pavadinimus naudojančių nakvynės vietų, smalsu, kokia buvo to persvara prieš kelerius metus, prieš serialui pasibaigiant. Dabar jau senamiesty kabo nuotraukos iš tikro Dubrovniko bombardavimo griūvant Jugoslavijai, o netoli Jėzuitų laiptų, naudotų serialo religinei linijai, mums vaikštant lauke vyksta iškilmingos Žolinės pamaldos.

Šis miestas – ko gero, šalies kainų sostinė: alkoholiniai kokteiliai dvigubai brangesni nei Milane, bet turistų, išlindusių vakare, gausa rodo, kad tai priimtina. Sutemsta greit, tolumoje švyturiais švyti kruiziniai laivai, ir nors šešėlis nebeaktualu, erdvių prisėsti vis dar trūksta, norint prisipilti vandens iš apsėsto Onofrio fontano čiaupų, tenka atsargiai praeiti ir dar luktelt. Rytoj, po šventinės dienos ėmus veikti parduotuvėms, savotišką azartą galima pagauti iš įperkamesnių variantų medžioklės: nusiperkam, ką galima nusinešti valgyti paplūdimy, užuot kėlęsi funikulieriumi, užkopiam iki Lokrumo regyklos apžiūrėti senamiesčio iš aukštėliau, išsideram akvalango nuomą ne dienai, o valandai ir pakaitomis plaukiodami dalinamės, kur gražesnis dugnas ir įdomesnės žuvys. Paskutinė diena lengvai debesuota, tad kaitra nebestelbia grožio, atsiveriančio iš Banje paplūdimio: skaidri žaluma panėrus, miesto sienos mūrai už įlankos išnėrus. Namai tik 7 valandų atstumu nuo čia į uolas besiplakančių bangelių, ir jų artėjimą pradedu justi tik Dubrovniką išvydęs jau viso labo suvenyro dydžio, nuo debesų.