Amerikietiška svajonė (3)

 

Sužinojau, kad greičiausiai (jei pasaulis nesugrius, nes atrodo, kad jis kasdien vis po truputį griūva) vėl keliausiu į JAV. Ir vėl į raudoniausią iš visų – Teksasą. Mane apėmė keistas noras reflektuoti tai, ką mačiau ir ką dar pamatysiu. Viena dalis manęs labai nori kritikuoti, tačiau kita dalis žavisi: žavisi mažais miesteliais ir ramybe juose, žmonių švelnumu (neįskaitant tikimybės būti nušautai gatvėje), nenugalima, laukine ir nesuvaldoma gamtos didybe. Tas gaivališkumas joje… Tokį pat laisvės ir grožio troškulį jaučiu ir savo viduje.

 

Paukščių pilnas dangus

 

Sustojame vidury niekur. Mažas miestelis ir nors panašaus dydžio kaip mano gimtoji Plungė, vis vien turi vadinamąjį getą (Cambridge Dictionary pateikia štai tokį termino apibūdinimą: labai skurdi miesto dalis, kurioje glaudžiai gyvena vienos rasės ar religijos žmonės atskirai nuo kitų). Žinoma, turi ir didžiąsias korporacijas: vėlų vakarą, kai važiuojame ledų, matau šviečiančius logotipus: „McDonald’s“, „Dairy Queen“, „Waffle House“, „Burger King“, „Chipotle“, „Wallmart“ ir taip toliau. Jei vardinčiau visus, turbūt ir užbaigtumėte skaityti tekstą ties paskutiniu korporacijos pavadinimu. Kartais pagalvoju, kokia juokinga būtų Plungė su visais „McDonald’s“, „Dairy Queen“, „Waffle House“ ir t. t. Galbūt dar iki to nepriaugome. Galbūt ir ačiū Dievui.

Kad nusigautume iki kito didesnio miesto, mums reikėtų dar dviejų valandų. Apsistojame jaukiuose apartamentuose. Šalia miestelio – didelė karinė bazė. Sustojame stovėjimo aikštelėje šalia nedidelės bažnyčios pasigrožėti netikėtai mus užklupusiu saulėlydžiu. Pastebiu dangų rėžiantį paukštį… Vieną, antrą, trečią, ketvirtą… Po kelių akimirkų suprantu, kad tai visai ne paukščiai, o naikintuvai.

 

Kapitalistinės grožybės

 

Laiką leidžiame kelyje jau ne pirmą valandą. Keliaujame iš miesto į miestą, skriejame pro mažiukus miestelius. Šalia miestelio pravažiuojame didžiulį rožinį namą.

– Koks beprotiškai keistas namas, – tariu, nes niekad nemačiau tokio barbiško namo.

– Čia striptizo klubas. Paprasčiausiai miestelis labai konservatyvus ir nenori įsileisti tokių įstaigų į vidų. Dėl to jos išdygsta ne miestelyje, bet šalia jo ribos.

 

Keliaujame pro JAV autochtonų rezervatus. Vienų padėtis labai prasta, kiti – jaukūs ir akiai malonūs. Šalia jų – didžiuliai stendai su telefono numeriais ir internetiniais puslapiais žmonėms, kenčiantiems nuo alkoholizmo ir lošimų. „Mesk gerti tuojau pat“, „Kenčiantiems nuo priklausomybių skambinti šiuo telefono numeriu“, „Kristus tau padės“ ir panašiai. Nespėjus pravažiuoti rezervato, šalikelėje stovi didžiulis kazino su baru. Gyvenimo ratas, kaip sakoma.

 

Vos krutame Hjustone, šešių juostų greitkelyje lėtai keliaujame iš vienos miesto dalies į kitą. Štai priešais mus darda pikapas, sudėtas, matyt, iš dar keturių pikapų. Šiurpoka, kad kuri nors dalis nenukristų tiesiai mums po ratais.

Už dviejų juostų rieda tikras kelių monstras – „Teslos“ „Cybertruck“. Tikros kapitalistinės grožybės.

 

Laukinių gyvulėlių ferma

 

– O kas gi čia? – surinku ir mano bendrakeleivis yra priverstas sustabdyti mašiną.

Greit atidarau langą ir pažvelgiu laukan.

– Kalakutas? – išsižioju pamačiusi galingą kalakutą sau prieš nosį.

– Taip, – pritaria man bendrakeleivis.

– Bet mes vidury niekur?

– Taip.

– Ką jis čia veikia? Kur jo namai?

– Čia laukinis kalakutas.

Penkiametė aš, kurios mylimiausia knyga buvo apie gyvulėlius, tuo metu negalėjo patikėti, kad kalakutas gali būti laukinis.

 

Lekiame netoli garsiojo 66-ojo greitkelio Naujojoje Meksikoje. Pro langą mirga dykynės su kalnais tarsi tiesiai iš seno vesterno. Išsižioju pamačiusi laukinius amerikietiškus mustangus, kalno papėdėje ramiai rupšnojančius žolę, nors visai šalia rieda automobiliai. Jų skirtingų spalvų kailis blizga ryškioje saulės šviesoje.

Važiuojame pro besiganančius bizonus, kurie šnopuoja savo dideliais kūnais. Lėtai pakelia galvas ir stebi mus, didingai iškėlę ragus. Stebiu tuos didingus gyvūnus, išlaikiusius savo garbę. Deja, jie kruopščiai aptvertame aptvare teritorijoje, kurios akys negali aprėpti. Juose slypi kažkokia buvusių laikų didybė.

 

Per sprindį nuo Donaldo Trumpo

 

Keliaujame į San Antonijų. Mano telefone orų programėlė mirksi nuo įspėjimų apie prasidėjusį potvynių sezoną. Pravažiuojant mažą miestelį mus užklumpa audra, o kelius per porą minučių apsemia nepakeliama gausybė vandens. Man pasidaro aišku, kodėl amerikiečiams reikalingos tokios didelės mašinos – jų neapsemia. Žinoma, kitas klausimas, kam jos reikalingos didmiesčiuose. Iš miestelio su mašina išplaukiame tarsi su nedidele valtele, tačiau esame greitesni už audrą.

Dar prieš keletą dienų naktimis užklupdavo didžiulės audros, lenkiančios medžius iki žemės, o dangus blyksėdavo nuo galingų žaibų. Važiuojant lygumomis, kartais horizonte stebėdavau žaibus, nusidriekiančius per visą didingą dangų ir trenkiančius tiesiai į žemę. Kartais jų būdavo keturi, o retkarčiais blykstelėdavo ir visi septyni.

Tuo metu, kai įvažiuojame į San Antonijų, atsidarau paskaityti naujienas. Pasirodo, tą pačią dieną jame pabuvojo Donaldas Trumpas. Po didelės tragedijos, kai potvynis nuplovė mergaičių stovyklą, prezidentas atvyko išreikšti užuojautos. Gaila, prasilenkėm, nes kai mudu su bendrakeleiviu įvažiavome į miestą, prezidentas savo privačiu lėktuvu jau skrido atgal į Vašingtoną.

Knietėjo pamatyti, kaip ten jis atrodo iš tikrųjų.

 

●

 

Praėjo nemažai laiko, keliavau ir kitur, bet vis dar mąstau apie JAV žemes. Turbūt jau kartojuosi, bet tikiuosi, kad galėsiu šį pasakojimą apie nepažintus kraštus tęsti toliau. Šįkart turiu ir pažadą sau – būti kruopštesnė ir atsakingesnė, įspūdžius iškart užrašinėti savo užrašinėje.

Už korporacijų ir smurto šydo vėl noriu atrasti kraštą, kuriam atrakinti reikia keleto raktų.