LiteratūraEsė

Rytas be allegro

GINTARĖ ADOMAITYTĖ Buvau apolitiška, gal penkiolika pastarųjų metų – itin apolitiška. Prieš dvidešimt metų? Ohoho. Kaip politikavau. Ir dar ankstėliau. Nuo 1988 metų lankiau visus įmanomus ir neįmanomus mitingus, sambūrius, susirinkimus. Tuomet dalyvauti man buvo svarbu.

Visi laiškai – žirafos

KĘSTUTIS  NAVAKAS Labas, Akva, dabar rūkau prie savo palėpės lango ir pro jį regiu tave kaip savo laiško adresatę. Todėl tas langas man yra akvalangas, už kurio auga sekvojos didumo slyva. Kadaise turėjai namelį medy, sakei, kad vėl tokio norėtum. Tai va tau medis. Sėdėtum sau slyvoj, po tavim suptųsi Gabrielius, o Audra manikiūrinėm žirklutėm kirptų veją.

Kas gyvena tame rajone

RŪTA JAKUTYTĖ Vakarais į lauką mes neišeiname, nes bijome būti užmušti, susmukti su peiliu nugaroje ar būti suvažinėti linksmų vairuotojų (juk gyvename tokiame rajone), o dienomis vaikštome tarp savo pilkų daugiaaukščių vaiduoklių ir bjaurimės praūžusios nakties likučiais, įsivaizduodami visas įvykusias nešvankybes.

Visi laiškai – žirafos

KĘSTUTIS NAVAKAS Hi, akvatorija, rašau neva eiliuotai, nes Poezijos pavasaris, Net Airijoj, kuri susideda iš vieno lango ir keturių sienų. Nėra grindų nei lubų, išbraukiau, jei būtų, nematyčiau visokių Šaknų / viršūnių (nesimato jų, bet sau nusipiešiau ant muilo).

Visi laiškai – žirafos

AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, žirafuokli, po kokį kosmosą dabar duodiesi, puma tu? Viskas, ką dabar berašyčiau, atsimuša į „Gal raketėm?“, nes šiandien 300 žmonių su manim nori eit žaisti raketėm.

Godo ir Apokalipsė

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ „Ar tiesa, kad rašoma vis blogiau?“ – jaunųjų filologų konkurse uždavė klausimą gabi moksleivė, prisiklausiusi, matyt, senstelėjusių inteligentų verkšlenimų, kad ir saulė anksčiau buvusi skaistesnė, ir laikai lengvesni, ir mergos gražesnės. Net pinkfloydai savajame „High Hopes“ dainuoja, kad žolė jiems buvusi žalesnė jaunystėje. Taip jau yra: praeitį nejučia imi garbinti kaip „aukso amžių“, mat nejauti pakitusio santykio su…

Nenoriu būti savimi

IEVA KRIVICKAITĖ „Sunku šiais laikais žmogui gyventi“, – išgirstu rimtą psichologės išvadą per kažkokią rytinę televizijos laidą. Padedu šaukštą, kuriuo ką tik srėbiau sausus pusryčius, ir garsiai prunkšteliu – ant pusryčių stalo gulinčiame Sruogos „Dievų miške“ galima paskaityti, ką reiškia iš tiesų sunkiai gyventi. „Nuolatinis stresas, – toliau tęsia psichologė, – neigiamai veikia žmonių sveikatą, santykius ir, svarbiausia, psichologinę būklę.“

Nuo „Bėdų turgaus“ iki „Paskutinės instancijos“

GIEDRĖ ŽIULKUTĖ Po velnių su savo skatinimais. Prie kokių idealų žengti? Koks gyvenimas prieš akis? Bala – daugiau nieko. Ar mes akli ir nežinome, kad tie, kurie deklamuoja apie idealus, aukščiau už savo snukį nemato. V. Mykolaitis-Putinas, „Krizė“ Aš išsigandau. Pirmąkart taip baisiai išsigandau.

Vienatvės džiaugsmai

PHIL DAOUST Čia, kur gyvenu, atsitiktiniai lankytojai užklysta retai. Nuo artimiausios gyvenvietės trys kilometrai purvino kelio. Kaimynai – už penkių minučių pėsčiomis, ir kai miškai sulapoja, nematyti jokio kito pastato. Dieną tolumoje girdėti grandininių pjūklų dūzgesys, naktį – tik elnių riaumojimas. Aš čia vienui vienas, jeigu neskaitysime katės, ir dabar jau visą savaitę nemačiau kito žmogaus.

Visi laiškai – žirafos

AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, giesminyke, gyvenimas pilnas grafų, žydų ir juodaodžių. Gyvenimas pilnas pumų, net Rilke rašė apie narve uždarytą pumą, kurios vyzdžiuose pievos, rožės, Dievas ir laisvė, net tu beveik puma, nors niekada apie jas nerašei, bet sukalbėjai jas. Nei juodaodis tu, nei žydas, bet tikrai grafas ir tikrai puma. Nei grafė aš, nei puma, bet tikrai žydė ir tikrai…