LiteratūraEsė
Apie sapnuotojus…
RASA SABONYTĖ Mano dienos retai prasideda sapno atgarsiu, atvirai kalbant, nesu pratusi prisiminti naktinių sapnų. Esu linkusi manyti, kad aš iš tų žmonių, kurie „sapnuoja dienomis“. Sapnuoja, sapnuoju, sapnuojame.
Visi laiškai – žirafos
Šv. Tomai Akvilieti, mano pirštai virpčioja ir kreta, iš tiesų cirpčioja ir Creta. Svieski man tą išjungtą muziką, užgesintas lempas, nurinktus stalus, vis tiek aš kamuojuos, iš tiesų camuojuos
Elenai, kaip nesuplanuotai akimirkai
„Panevėžio literatūrinė žiema 2010“ GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ Ne kiekvienas rašytojas, gaunantis premiją, gali pasidžiaugti, kad buvo pažįstamas su tuo, kurio vardu ta premija pavadinta. Šiuo požiūriu gauti Elenos Mezginaitės premiją yra daug maloniau nei gauti Nobelį. O ką jau kalbėti apie Jotvingius…
Rašytoja mezgėja
„Panevėžio literatūrinė žiema 2010“ JŪRATĖ BARANOVA Kai Panevėžyje paslaptingoji komisija nusprendžia, kam kuriais metais skirti kokią nors premiją, „Literatūrinės žiemos“ pirmoji, kaip pasakytų Aristotelis, judinamoji priežastis mieloji Elvyra kartais paskambina ir pasiteirauja, kaip ši idėja atrodytų iš toliau – iš sostinės perspektyvos.
Visi laiškai – žirafos
Labas, Pauze. Pauzė galėtų būti merginos vardas, nes tai irgi savotiška svaigulio rūšis, transas, opijaus garai. Štai veikei kažką, gyvenai kažką, prisiveikei, prisigyvenai, citatos dar sukasi smegenų viniluose, pirštai dar guli ant klavišų ir staiga – pauzė.
Paranojos ratai progresyviai dunda
TOMAS MARCINKEVIČIUS Toks jau tas nakties vidurys: mikrobangėje šildyti kotletai, mišrainė iš pakelio, romanas ir bėgimas laiptais aukštyn net kelnių kaip reikalas neužsimovus – kad tik nepaspruktų tos mintys ir ta paširdžius diegianti dieviška neviltis!
Sapnai
GINTARAS BLEIZGYS Mano vaikystės draugo dėdė, kai dar buvo mažas ir gyveno nedideliame Suvalkijos kaimelyje, naktimis kartais atsikeldavo iš lovos ir dar miegodamas bei nesuprasdamas, kad reikia apsirengti, pasiėmęs slides (sako, dažniausiai jis per miegus vaikščiodavęs žiemą) pusnuogis eidavo laukan
Visi laiškai – žirafos
Salut, sijonuotasis. Nesąmonės, šitas žodis. Iš pagarbos nesąmonėms jų vardą miniu tik labai prireikus, nesąmonės dažniausiai toks reikalas, kurio niekad ir nevadini nesąmonėm. Galima gyventi lengviau ir neprotingiau – be jų.
Kryptys
VALDAS PATUMSIS Pralėkiau, bet kaip negrįžti – kažin kas vilioja praeitin, maudžia apsukti vienos krypties eismo ratu kilometrą – gal gimto kaimo kvapas, piemenų šūkalojimai, medinių kabaldokų barškėjimas ir gėlės
Visi laiškai – žirafos
Labas, sijonuotasis Cortázarai. Gerai, traukiam Julio iš ikonostaso, galim atgaivinti ne tik kronopus, bet ir Travelerį ar net Orasijų Oliveirą, perpilti į jų gyslas savo rašalą. Dvejetainė sistema viską sugeba, tą žinojo dar Mo(r)zė.
