LiteratūraEsė
Visi laiškai – žirafos
Labas, akviliete. Kas tau yra kūryba? – prieš kamerą klausia mano draugas Lazeris. Už lango vėjyje plazda Vilniaus bažnyčių bokštai, lyg išskalbti ir išdžiaustyti kryžiais į viršų, kitam kambary verda Olgos užkaistos bulvės, tarsi pats gyvenimas, visur guli kažkokie daiktai, raktai, ženklai, raidės, kabliataškiai, diezai, bemoliai, gogoliai mogoliai.
To be(at) or not to be(at)
MOTERYS (IV sūra)* Vardan Alacho maloningojo, gailestingojo! 38 (34). Vyrai yra aukščiau žmonų dėl to, kad Alachas suteikė vieniems pranašumą prieš kitus, ir dėl to, kad jie leidžia savo turtą. Ir padorios moterys – pilnos pagarbos išsaugo tą paslaptį, kurią sergi Alachas.
Visi laiškai – žirafos
labas kęstuti taip slidu galvoje kad reikia vaikščiot pasirėmus į kaukolės šonus nesuprantu ką veiki inkile bet tau galiu išvardinti svarbių ir nesvarbių raidžių ir k ir č ir t ir f gal išvardinčiau net iš eilės gal net žmogų išvardinčiau iš eilės nuo galvos iki kojų gal net vardinčiau žmogų iš nugaros gal net žmogų nuo lubų iki grindų
DAIKTAI apie kvestionuojantį intelektą
MARIUS PLEČKAITIS Kiek mes daug abejojame. Abejojame savo teisumu, kaimyno ištikimybe žmonai, fizikos dėsniais. Abejojame istoricizmu, o pozityvizmas mūsų netenkina, ieškome burtininkų ir raganių, trokšte trokšdami atsiremti į rusišką astrologinę pasostę.
Visi laiškai – žirafos
Labas, kometa. Kažkada sakėme, kad gyvename kometose, pernelyg ryškiom trajektorijom prasilenkdavom, bet imu kartais ir parskrendu iš kometos ir gyvenu užbetonuotame krateryje. Čia ne apie savo namus, namai geri, kaip iš Sluckio romano, namiškiai taip pat, kaip iš Jonyno poezijos,
Malonė būti savimi
VYTAUTAS KINČINAITIS Popiežiaus Pijaus XII 1950-ųjų apaštalinėje konstitucijoje „Munificentissimus Deus“ priimtą dogmą apie Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigą ir jos paėmimą į dangų New Age apaštalas Carlas Gustavas Jungas pavadino „svarbiausiu simbologiniu įvykiu po Reformacijos“.
Žmonėjimasis
RŪTA JAKUTYTĖ Šiek tiek pavargau nuo tylėjimo, nuo bendravimo akimis, nervingais pirštais su daiktais, kurie supa. Šiaip visai nieko, nes be pastangų, neatsiklaususi, galiu juos liesti, ištepti, neplauti. Bet šiandien atsikėlusi suprantu, kad man reikia į save pasižiūrėti iš šalies, pamatyti, jog bendrauju ir elgiuosi kaip ir visi, ir niekas nepastebi, kaip jais bjauriuosi.
Visi laiškai – žirafos
Labas, Kęstuti Navakai, labas, Valentinai Louis Georges’ai Eugène’ai Marceli Proustai, labas, Jamesai Augustine’ai Aloysiau Joyce’ai, labas, Franzai Kafka, labas, Henry Valentine’ai Milleri, labas, Jorge Francisco Isidoro Luisai Borgesai Acevedo,
Ramadano elgeta
KARVĖ (II sūra)?* Vardan Alacho maloningojo, gailestingojo! 179 (183). O tie, kurie įtikėjo! Nurodytas jums pasninkas, kaip nurodytas tiems, kur buvo iki jūsų, – galbūt būsite dievobaimingi! 180 (184). Per suskaitytas dienas; o kas iš jūsų serga arba kelyje, tai – kitų dienų skaičius.
Bijau pasenti
REGINA RAGAUSKAITĖ Bijau pasenti. Ir neberasti akinių. Knapinėti kaip vištelė po virtuvę, senatvinėm dėmėm nutaškuotom rankom čiuopti klijuote užtiestą stalą, netyčia palieti vakarykštį, gižtelėjusį pieną… Ir staiga atrasti juos ant spintelės šalia lovos, kur stiklinėje mirksta dantų protezai. Arba bandyti prisiminti, kur aš: įlipu ar ką tik išlipau iš „mikriaus“, vežančio nežinia kur.
