Kaštonų pardavėjais gimstama

LAURA ŠVEDAITĖ

Lisabona – tolerancijos miestas.

Šitaip parašyta ant sienos. Ten pat galima rasti ir daugiau užrašų. Filho da puta. Casa okupa. Amo-te Tiago. Merda. Merda. Merda.

Kaip tik po vienu „Merda“ stovi raudonplaukė kaštonų pardavėja. Jos veidas, ramus, kiek išblyškęs, protarpiais vis išnyra iš pilko dūmų kamuolio. Karšti kaštonai kvepia. Kažkas paklausia, kiek jie kainuoja. Pardavėja, nieko neatsakiusi, įvynioja kelis į suglamžytą popierių ir paduoda. Tuomet pradingsta už vežimėlio ir įmeta dar kelias malkeles į krosnį. Vienas kaštonas kainuoja 10 centų.

Šalia trypčioja krūva romų su erelio plunksnomis plaukuose ir kitais indėniškais atributais. Dainuoja. Kažkas sustoja pasiklausyti. Kažkas įmeta monetą. Tada vienas romas iš po milžiniškos plunksnų karūnos mirkteli akį ir parodo savo auksinį dantį.

Netoliese sėdi Afrikos šamanas pageltusiom akim. Pardavinėja vudu lėles. Iš baro išslenka senis. Sustoja. Ir, žiūrėdamas į dangų, užsisega kelnių užtrauktuką. Leidžiasi lėktuvas. Vos velkasi virš namų stogų, rodos, tuoj įsirėš į balkoną, kuriame rymo kitas senis ir rūko brazilišką cigaretę. Raitosi violetinis dūmas. Ore skraidžioja tabako ir plaučių dalelės. Dūmas pamažu išsirango į violetinį drakoną, klastingai besivejantį aplink susiraukšlėjusį senio kaklą. Dar viena akimirka ir prismaugs jį čia pat be gailesčio. Senis siaubingai užsikosėja, keliais mostais išsklaido drakoną. Lėktuvas neįsirėžia į balkoną.

Aline Daka. Aistra. 2003

Taip, čia – Lisabona. Dangaus ir žemės miestas. Pakanka užsiropšti į vieną iš septynių kalvų su veik šimtu apžvalgos aikštelių ir ranka gali paliesti debesį ar nustverti paukščio sparną; ir namai pavirsta į namelius, žmonės – į žmogelius. Pakanka nusileisti žemyn, į dūmų pilnas gatves, ir visą stogų poeziją tegali sušerti hašišo pardavėjams su gyvačių liežuviais. Vargu ar čia kam įdomūs tavo atsivertimai. Hašiššš, hašiššš. Jų įkyrus šnypštimas persekios tave, kol visiškai nusileisi ant žemės. Ar dar žemiau. O batų blizgintojai mandagiai nutylės, ką jie mano apie tavo suavėtus sportbačius. Nes čia juk vaikštoma ant mozaikų.

Lisabona gražiausia, kai leidžiasi saulė. Tuomet reikia plaukti keltu nuo vienos Težo krantinės į kitą ir stebėti spalvas. Kaip jos keičia viena kitą, susilieja į šešėlius, pradingsta namų languose. Vakarai čia atplaukia laivais ir laiveliais, kartu su pavargusiais žvejais. O vakarais Lisabonos dvasia įsikūnija į benamius. Kai šaligatvių pakraščius palieka mandagieji batų blizgintojai, prasideda guolių paieškos. Ant laiptų, netoli metro įėjimų, šalia parduotuvių vitrinų. Jie susirango šiltuose skarmaluose ir, tebekramtydami sausą duoną, užmiega. Pro šalį važiuoja mašinos, kaukši batai ir darda kaštonų vežimėliai. O jie sapnuoja. Sapnuoja, kaip dreba žemė ir trūkinėja pastatų sienos, kaip žudikiška vandenyno banga akimirką užtemdo saulę ir nušluoja pusę miesto. Palikdama Lisabonai porą bažnyčių ir Dievą.

O naktimis Alfamoj atsidaro pogrindiniai fado barai. Reikia pastuksenti, kad patektum į vidų. Reikia žinoti, kaip pastuksenti. Tuk tuk tuk. Duris praveria ūsuotas vyras ir pagriebia už skverno. Ir tu jau ten. Ant baro stovi televizorius, transliuoja tiesiogines futbolo rungtynes. Garsas išjungtas. Visi turi sėdėti tyliai, nes dabar – fado metas. Fado – didelėje moters burnoje, fado – jos drėgnose akyse, fado – vyro rankose, pritaikytose žvejoti ir braukyti gitaros stygas. Fado – klausytojų ausyse. Fado – širdyse.

Vėliau eini paryčiais namo, lydimas besiporuojančių portugališkų kačių balsų. Ir staiga sustoji už kampo, kone atsitrenkęs į kaštonų pardavėją. Ir tik dabar pastebi, kad iš jo vežimėlio veržiasi balti dūmai ir kildami viršun pavirsta į debesis. Kaštonų pardavėjais gimstama. Kaštonų niekas neperka. Bet žinau, kad tu pirktum.