SARA POISSON Geltona ir juoda. Neretai sapnas turi kokį nors centrinį vaizdą ar įvykį, kuris lyg juodoji skylė praryja visa kita. Atsibudęs prisimeni tik tą juodąją skylę ir kad buvo dar kažkas, be jos, tačiau viskas nugarmėjo taip giliai, kad jau vargiai bepajėgsi ką ištraukti iš atminties.

VYTAUTAS KINČINAITIS Ką pamanytų mūsų planeton užklydęs ateivis, jei nusileidęs Lietuvon užmestų akį į žmogdėžes (televizorius) vakare, naktines linksmavietes, valdžios viršūnes dieną, o užsukęs bibliotekon pasiklausytų „Marytės mėlynakės“, pavartytų kokį Maironio poezijos tomelį ar šiuolaikinį gyvenimo stiliaus žurnalą?

ALGIRDAS BRUKŠTUS Siela. Ar reiškia šis žodis ką nors šiandien? O jei ir reiškia, tai kažką, kas nukišta taip giliai, kad tik nepasipainiotų mums po kojomis procese, kurį vadiname gyvenimu.

VYTAUTAS KINČINAITIS Matau ją, žaląją, už lango pievoje šalia kelio ramiai sau rupšnojančią žolę. Tarsi nulipusi nuo Audriaus Beinoriaus sulietuvintų „Upanišadų“ viršelio, pilna prasmių ir pieno, viena paskutinių „privačių“ Europos karvių laukia savo melžėjos.

GILBONĖ Gyvenu su vyru. Su pirmuoju, kuris tikriausiai bus ir paskutinis, nes mūsų duetas pakankamai darnus. Beje, ir patogus. Jau vien dėl to, kad duetas. Jeigu būčiau viena, kas būtų kaltas, kad tualetas užsikimšo arba puodas prisvilo.

Apie laimingą literatūrą LAURYNAS KATKUS menas – geriausiu atveju – tik lėtesnis nykimo būdas John Updike A Čia patenkama tarsi į lėktuvo kabiną – per siaurą tambūrą, pasilenkus po vandentiekio vamzdžiais.

JŪRATĖ STAUSKAITĖ Ėjau pro šalį. Kaip daugybę kartų anksčiau. Tai sutampa su mano tarnybiniu maršrutu namai–mokykla. Žinojau, kad tai „Lolos“ vyninė. Galvojau – tegu. Šįkart užsinorėjau sriubos. Joninės. Miestas tuščias. Po lietaus drungna atogrąžų ramybė.