LiteratūraAtsiminimai
Atvaizdas ir panašumas
Mama niekada nepasakojo apie savo vestuves, aš nemačiau nė vienos tėvų vestuvinės nuotraukos. Manau, jie nenusifotografavo ta proga. Kartą paklausiau apie santuoką: „Gyvenome netoliese, lankėme šokius, susituokėme…“, ir viskas. Nei romantiškos draugystės istorijos, nei svajonių ar lūkesčių. Mane stebino, netgi glumino ši mamos atminties duobė, studijas prisimindavo su menkiausiomis smulkmenomis. Mačiau datas ant nuotraukų – „1944 metai“, net karas…
Kryžius ir erškėčių vainikas
Vieną šviesią 1985 metų pavasario pavakarę ėjau iš Kauno geležinkelio stoties ir čia pat, ties „Planetos“ kino teatru, pamačiau dailininką Liudą Truikį. Matyt, ir jis tuo pačiu traukiniu grįžo iš Vilniaus, kur buvo gavęs darbo – kurti dekoracijas Operos ir baleto teatre. Maestro neskubiai, pamažu, kartais nevalingai susvyruodamas senatviškai netvirtomis kojomis pėdino savo namų pusėn. Liesas, akiniuotas, su juodais…
Kraitis
Studijuoti išvažiavau septyniolikos metų, pašalinta iš aukštosios mokyklos neturėjau jokių atsarginių variantų, nebrandinau svajonių, nepuoselėjau planų. „Baigsi aukštąją – išeisi į žmones“, – sakė mama. Mūsų giminės moterys buvo pavyzdingos darbštuolės, veikloje skandinusios nerimą dėl savo ir vaikų ateities. Nepriklausomas charakterio būdas skatino užsibrėžtų tikslų siekti nesitikint paramos iš šalies. „Pasikliauk savimi!“– štai šūkis, kurį privalėjau iškalti granito plytoje…
Praraja
Specialybės mokėmės trise, du lietuviai ir estė. Vėliau likau viena – mergina susirgo tuberkulioze, o vaikinas sukūrė šeimą ir grįžo į Lietuvą. Pabaigusi trečią kursą, vasaros atostogų metu aplankiau Leningradą, Maskvą ir Budapeštą. Fotografavau, grįžusi rodžiau skaidres, pasakojau įspūdžius, gyvenau kelionės nuotaikomis. Sukūriau linoraižinių pagal savo eskizus, nedidelio formato figūrinių kompozicijų su tekstais, atspaudusi raižinius odoje, įrišau penkias knygas…
Netikėtumai
Skrisdama į Maskvą gintis diplomo lėktuve netikėtai sutikau Grigorijų Kanovičių, kurį per tėvus pažinojau nuo pat vaikystės, kai jo tėvelis mano tėvui siuvo kostiumus, o aš dalyvaudavau matavimuose ir būdavau linksmų pokalbių liudininkė. Akies krašteliu keliskart mačiau per kambarį pereinant Grišą, niūroką vyresnį paauglį (kam gi patiks, kad svetimi žmonės lankosi jo namuose?). Vėlesniais metais matydavau jį visur: sutikdavau…
Stebuklas
Apie dailę svajojau nuo vaikystės, mėgau piešti ir lipdyti. Gyvenome prie upės, radusi pakrantėje molio, parsinešdavau į namus. Lipdžiau neraginama ir nemokoma, miestelyje dailės mokyklos nebuvo. Ruoštis stojamiesiems egzaminams į aukštąją mokyklą neturėjau galimybių, nežinojau netgi, kad reikalingas specialus pasiruošimas. Atvažiavusi į Vilnių laikyti egzaminų, aplankiau mamos pažįstamos bičiulį, jis ruošė moksleivius stojamiesiems į tuometinį Dailės institutą. Išgirdęs, kad…
Žala
Paskutiniais studijų metais vis dar gyvenau Maskvoje, bet vis dažniau būdavau Vilniuje. Šis neramus ir permainingas metas buvo kupinas įdomių įvykių, pažinčių ir nelauktų nusivylimų. Viena reikšmingiausių man buvo pažintis su Vytautu Žalakevičiumi.
Mediumas
Skaudžių istorijų ir pasakojimų keliaudama girdėjau daugiau nei liudijimų apie sėkmę – stiprus laikinumo jausmas, monotoniškai supant vagonui, leido atsiverti, kalbėti apie tai, kas nuvylė ar susiklostė ne taip, kaip buvo svajota, tikėtasi. Žmonės įžvelgė supratimą mano akyse, o aš jaučiausi personažu, kurį norėjo matyti pašnekovai. Klausydamasi svetimų išpažinčių, svyravau tarp užuojautos ir aistros įsijausti į vaidmenį lyg cirko…
Irena
Nujaučiau, kad man teks rašyti prisiminimus apie Ireną Aleksaitę. Todėl jau kuris laikas, jai sergant ir mudviem nebesusitinkant, mačiau ją tarsi iš šalies. Mano galvoje mūsų prieštaringų santykių fone lyg kokia mozaika ėmė dėliotis Irenos portretas. Norėtųsi, kad galėčiau jį papildyti filmuota medžiaga, garso įrašais ir net kintančiomis šviesomis bei muzika, kaip tai daro šiuolaikinis teatras, nes Irena buvo…
