Vaikai ir mergelės iš Gegužės Pirmosios gatvės
„Ponai“, „ponios“, „panelės“ dingo iš oficialių dokumentų ir viešosios erdvės, kreipdavomės vieni į kitus žodžiais: „Jūs, drauge…“ Mokykliniuose vadovėliuose skaitėme prozos kūrinius ir eiles, žodis „ponai“ juose simbolizavo blogio jėgas.
Per tvorą į sodą mūs pono žiūrėjo
Vaikiukas išblyškęs, apdriskęs visai –
Ir matė, kaip ponvaikiai puikūs žėrėjo,
Kaip žaidė, kaip juokės visi jie linksmai.
Kituose eilėraščio posmuose poetas vardina žaislus ir gardumynus, kuriuos mato alkanas vaikas, perteikia jo troškimą bent kartą sočiai pavalgyti. Skaičiau vadovėlio sudarytojų komentarą: „…poetas smerkia socialinę nelygybę.“ Vaikus eilėraštyje skiria ne tik tvora, bet ir autoriaus nuostata, užuojauta „vaikiukui“ ir neslepiamas priešiškumas visiems kitiems. Žodis „ponvaikiai“ skamba piktai, lyg „šunvotės“ ar „mėšlavabaliai“ – lietuvių kalba turtinga sudurtinių daiktavardžių. Tie už tvoros, į kuriuos pavydžiai žvelgia vargeta, taip pat yra tik vaikai. Jie „puikūs žėrėjo“, poeto žodžiais tariant, bet šeimos ar šalies, kurioje gimė, nepasirinko, kaip ir posmų autorius – tėvai suteikė Pranui Vaičaičiui galimybę lavintis. Poetas gyveno devynioliktame amžiuje, gimė stambaus ūkininko šeimoje, vaikystėje lankė mokyklą, vėliau studijavo teisę universitete.
Į mūsų namus užeidavo elgetos, Šiauliuose juos vadino ubagais. „Ubagas“ išvertus iš rusų kalbos reiškia „pas Dievą“ (u Boga), tai Dievo gailestingumo ženklas. Stebėjausi, kokie tylūs šie žmonės, įeidavo į virtuvę negirdimai, be menkiausio triukšmo ir sustoję ant slenksčio kalbėdavo poterius. Būtinai nusiimdavo kepurę. Ubagai nesiskųsdavo, nedejuodavo, neaimanuodavo ir nieko neprašydavo, tik stovėdavo ir tyliai melsdavosi. Užkalbinti, jie nutraukdavo maldą, jei būdavo kas išklauso, papasakodavo apie save. Vieni neteko artimųjų, kiti liko be pastogės – karas, okupacija, tremtys išdraskė šeimas. Nemačiau elgetaujančių vaikų, užeidavo tik seni, pavargę žmonės. Kai Šiauliuose degė senelių Emilijos ir Petro namai, vyriausiai iš vaikų, mūsų mamai, ėjo penkiolikti metai. Ji augo šviesiuose, naujuose namuose, o po gaisro, kilusio rusų aviacijai bombarduojant miestą, jie virto griuvėsių krūva. Mama atjautė elgetas, duodavo jiems maisto, kartais šelpdavo pinigais. Ji sakydavo, kad išvaryti ubagą ar išleisti jį tuščiomis negražu. Sąvokai „negražu“ mama suteikė daug prasmių – nedora, nemandagu, neleistina, nepriimtina. Durų mes nerakinome, dieną galėjo užeiti bet kas. Žmonės gyveno sėsliai, kaimynai vieni kitus pažino, svetimi nevaikščiojo, o priimti ubagą buvo įprasta – taikūs ir pamaldūs žmonės niekam nekliudė. Kartais vaikai, matydami elgetų bejėgiškumą, erzino juos, bet suaugusieji draudė ir gėdino.
Kartą užėjo čigonė. Keistai apsirengusi, nerimastinga, nenustygstanti vietoje. Nors ūgio neaukšto, kalbėjo garsiai, į mamą kreipėsi negirdėtu man žodžiu „ponička“. Balsas žemas, po to staiga aukštas, spigus, žodžius tarė neįprastai, lyg kiekvienas jų būtų atskiras sakinys. Vartė akis, kilnojo antakius, man pasirodė, kad antakiai nupiešti, o lūpos užteptos ryškiais raudonais dažais. Matydavau čigonus stovinčius šalia turgavietės, eidama į vaikų darželį. „Romais“ jie savęs nevadino, „romai“ į mūsų žodyną atėjo vėliau. Iš arti čigonę mačiau pirmą kartą, žiūrėjau lyg pakerėta.
– Vai! Vai! Vai! Vai! Ponička! Ponička! sudegė namas! Vai! Miršta! Iš bado miršta! Vai! Vai! Vai! Mano! Vai! Čigoniukai! Vai! Sušelpk! Ponička! Paaukok – rublį duok!..
Moters išvaizda ir žodžiai sukrėtė mane iki širdies gelmių, niekada anksčiau nebuvau girdėjusi tokios sielvartingos aimanos. Nubėgusi į kambarį, stvėriau metalinę dėžutę nuo ledinukų, kuriuos mėgo babytė Anė (pavaišindavo mane, dėžutę atidavė, kapeikų dovanojo), išėmiau visas savo santaupas – po dešimt ir dvidešimt kapeikų, – grįžusi į virtuvę subėriau į delną varguolei. Viešnia liovėsi vaitojusi, veidas nušvito, moteris suskubo aukštinti mane, žadėjo šlovę, sėkmę ir gražų gyvenimą: net iškaitau klausydama čigonės liaupsių. Tik tuomet prisiminiau mamą, atsigręžiau pažiūrėti, ar ji džiaugiasi, kad išgelbėjau varguolės vaikelius nuo mirties. Moteris subruzdo ieškoti lauko durų. Ryžtas ir aistra, su kuria puoliau gelbėti „padegėlės“, apstulbino mamą. Rašau šį žodį tarp kabučių, nes ji netikėjo čigonės pasakojimu. Mamos akyse įžvelgiau nuostabą ir gailestį, bet ne čigonei – man. Ji nemokėjo paaiškinti penkerių metų mergaitei, kad išvaizda ir žodžiai ne visuomet reiškia tai, ką regi tavo akys ar girdi tavo ausys; net žvėreliai moka keisti išvaizdą, kai jiems tai naudinga. Žmonės taip pat gali meluoti, apsimesti, vaidinti ar dėtis tuo, kas iš tikrųjų nėra. Jei žmogus supranta, kad apgaudinėja, jo poelgis, mamos žodžiais tariant, yra „negražus“, bet kaip pažinti?..
Jau turėjau supratimą, ką reiškia žodis „vaidinti“, vaikų darželyje ruošėme naujametinį pasirodymą, aš „apsimečiau“ voveraite. Mane apvilko rūbais, kurių įprastai nedėvėjau, prisegė netikras ausytes, virvele pririšo didelę pūstą uodegą. Jaučiausi sutrikusi, nes tvirtai žinojau, kad nesu voveraitė. Kai išvydau tarp žiūrovų sėdinčią mamą, pamačiau spindinčias akis, besišypsančius veidus, pasijutau laiminga: jei persirengimas žvėreliu suteikia visiems tiek daug džiaugsmo, galiu pabūti voveraite – turėjau milžinišką pasiaukojimo potencialą. Už užuolaidos užsiglaudusi auklėtoja rodė kažkokius ženklus (po vaidinimo net žiūrėti į mane nenorėjo), bet aš neleidau jai sugadinti šventės – nuėjau prie pat svečių, kad visi geriau mane matytų, ir laiminga šypsojausi drauge; patekau į visas nuotraukas, nes stovėjau iki pasirodymo pabaigos. Auklėtoja mano pasitikėjimą buvo praradusi jau anksčiau, paklusau savo širdies balsui. Tokio poelgio negalima pavadinti nedoru ar negražiu, mamos žodžiais tariant, nes aš apsimečiau voveraite iš kilnios paskatos, norėdama susirinkusiems salėje suteikti džiaugsmo. Galbūt čigonė irgi apsimetė „padegėle“ tik todėl, kad galėčiau ją išgelbėti? Jaučiausi atlikusi kilnų poelgį, nors praradau santaupas. Patikėjau užklydėlės rauda, kaip tikėdavau skaitomų knygų personažais ir kino filmų herojais; kol skaičiau ar žvelgiau į ekraną, gyvenau tuo, ką mačiau.
Kūriniai mūsų mokykliniams vadovėliams būdavo parenkami tendencingai, o pasaulis ir žmonės dirbtinai supriešinti, padalinti į dvi nesutaikomas stovyklas; išnaudotojus (ponus) ir išnaudojamuosius (valstiečius ir darbininkus), jokių pustonių, tik juoda ir balta. Mokėmės lietuvių proletarinio poeto Juliaus Janonio eilėraštį „Kalvis“, pamenu vieną posmą, cituoju iš atminties:
Pasitrauk, nekliudyk! Juk matai, kad kalu.
Man plepėt su tavim nėr kada.
Bepigu tau vėpsot, kad prikimšta mašna,
O aš galo sudurt negaliu su galu,
Nors kalu, dieną naktį kalu.
Mano senelis turėjo kalvę, visa, kas būtina ūkyje, nusikaldavo pats. Keldavosi saulei tekant, dirbo iki sutemų. Turėjo žemės. Pinigus, už kuriuos pirko žemę Lietuvoje, sutaupė dirbdamas vario rūdos kasykloje Amerikoje – tai buvo sunkus, pavojingas ir sveikatą alinantis darbas. Ant nupirktos žemės statė namus, ūkinius pastatus, malūną, kalvę, visa tai darė savo rankomis. Ūkio darbams samdė bernus, kaip tuomet sakydavo, mokėjo jiems sutartą atlygį: ar senelis Juozas buvo „ponas“?
Visose tautose žmonės laimę siejo su turto gausa – daug turto, daug laimės. Šią nuostatą vaizdingai perteikia pasakos; stebuklingi avinėliai pasakose purtosi, apiberdami laimingus savo šeimininkus auksinėmis monetomis, užburti staleliai pasidengia gardžiais valgiais, puošniomis kurpėmis ir rūbais apdovanotos pelenės išteka už princų ir tampa „poniomis“. Našlaičiai, batuotų katinų šeimininkai, klasta užvaldo svetimus rūmus (valstiečiai už atlygį meluoja), tampa karaliais, o tai reiškia – „išnaudotojais“, socialistinės lygiavos masteliais matuojant. Trys paršeliai, nors tikri broliai, negyvena internate, bet statosi kiekvienas sau po atskirą namą, individualizmas įrašytas pasakų herojų genuose. Tiesa, tai senos pasakos, prancūzų revoliucionieriai jau kirto karaliams galvas, lygiavą jie vykdė smurtu, sau pasiskirdami teisę ir pareigą spręsti, kas gyvens, o kas mirs, ką iš ko atimti, kam kiek duoti. Kaip lapė iš pasakos apie sūrio nesugebančius pasidalinti meškučius – broliai liko alkani ir sukiršinti, o sūrį sušlemštė Lapė Dalintoja. Nuo revoliucionierių rudoji skyrėsi tik tuo, kad broliukų nenužudė; galėjo išvadinti juos „ponais“ ar „buožėmis“ (sūrį juk turėjo) ir nukirsdinti meškiams galvas. Ar revoliucionieriai, sakydami, kad plėšia ir žudo „kovodami už visų lygybę“, darė tai iš kilnių paskatų? Ar kas nors juos įpareigojo, gal prašė? Aš puoliau gelbėti „padegėlės“, nes ji aimanavo ir vaitojo.
Istorijos vadovėliuose buvo aprašytos Prancūzijos ir Rusijos revoliucijos. Leninas įsakė nužudyti carą Nikolajų II drauge su žmona ir penkiais vaikais – „ponvaikiais“, poeto žodžiais tariant. Jauniausiam berniukui tuo metu buvo trylika metų. Vaikas sunkiai sirgo, šeimą nuolat lydėjo gydytojas, revoliucionieriai gydytoją nužudė taip pat. Slėpti daromus nusikaltimus, meluoti ir klastoti istoriją tapo įprasta žmonėms, vadinusiems save „kovotojais už visų lygybę“. Ar bandė kas nors pasakyti tiesą? Rašytojai pasakojo apie tikrąjį „revoliucijos veidą“, bet mes neskaitėme jų parašytų knygų, nes šiuos kūrinius buvo draudžiama spausdinti, platinti ir skaityti. Bibliotekos gaudavo instrukcijas ir sąrašus su nurodymu, kokių autorių kūryba neturi pasiekti skaitytojų: Fiodoro Dostojevskio „Nelabieji“ („Demonai“), Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ bei „Šuns širdis“, Boriso Pasternako „Daktaras Živaga“, Igno Šeiniaus „Raudonasis tvanas“ – tai vis draudžiama skaityti literatūra, kaip ir George’o Orwello „Gyvulių ūkis“ ar „1984-ieji“. Sovietinės diktatūros modelį anglų rašytojas Orwellas perkėlė į fermą, žmonių mąstymo būdą ir elgseną pavaizdavo, pasakodamas apie uždarytus gyvulius: iš Sovietų Sąjungos niekas negalėjo išvykti gyventi į kitą šalį. „Gyvulių ūkis“ – tai satyrinė alegorija, išjuokianti netikrą lygybę, kai tarp vadinamųjų „lygių“ randasi grupė save laikančių „lygesniais“ už kitus.
Nežinau, ar tikėjo tuo, ką skaitėme ir aptardavome pamokų metu, klasės draugai. Mes nesidalinome mintimis, nekalbėdavome atvirai, baimė ir netikrumas, tvyroję tarp suaugusiųjų, persidavė vaikams. Žmonės išmoko laikyti liežuvį už dantų, sakyti ne tai, ką galvoja, kalbėti užuominomis, puse lūpų. Tie, kurie išvengė represijų, nemokėjo paaiškinti: už ką buvo ištremta tūkstančiai lietuvių šeimų? Mokykloje girdėjome: „Vežė ponus ir buožes“, skaičių neminėjo, maniau, tai vienetai. Vėliau, nuvykusi su bendraklasiais į privalomą vasaros darbo stovyklą, iš kaimo moterų išgirdau kitokius pasakojimus ir vertinimus. Artimieji namuose apie represijas tylėjo ne todėl, kad pritarė oficialiai skelbiamam melui, bet trokšdami apsaugoti vaikus; mano suolo draugės tėvai šeimos persekiojimo istoriją nuslėpė nuo dukterų, bijodami, kad mergaitės netyčia neprasitartų.
Mokytojai vidurinėje mokykloje privalėjo kreipti dėmesį tik į vieną literatūros kūrinių bruožą – į „klasių kovą“. Sovietinė kultūra, ypač viešoji retorika, buvo persmelkta agresijos ir kovingumo, kinematografas be saiko eksploatavo 1917 metų revoliucijos ir II pasaulinio karo temas. Pokaris neįtikėtinai užsitęsė, rodėsi, jis niekuomet nesibaigs. Praėjus dvidešimčiai metų nuo karo pabaigos, vis dar trūko maisto produktų. Norėdamos nupirkti pynutę, eidavome trise (mama, sesuo ir aš) į vienintelę duonos parduotuvę miesto centre ir laukdavome ilgoje eilėje. Vienam pirkėjui buvo leidžiama pirkti tik vieną gaminį, todėl žmonės stovėdavo šeimomis. Belaukiant taip išalkdavau, kad pakeliui į namus pusę pynutės suvalgydavau.
Miestas, į kurį persikėlėme gyventi su mama, tėvams išsiskyrus, vadinosi rajono centru, nors neturėjo nė vieno autobuso, kursuojančio po miesto centrą ar į priemiesčius. Pagrindinėje gatvėje puikavosi keletas mūrinių pastatų, menančių dar prancūzų rašytojo Honoré de Balzaco laikus, kiti buvo mediniai, privatūs, su tvoromis, daržais, sodais, vištomis ir kiaulėmis. Jei kažkas valgė truputėlį sočiau, tai tik todėl, kad iš darbo grįžę tėvai iki vėlumos triūsdavo daržuose ir tvartuose. Mama dirbo vaikų konsultacijoje, po darbo priėmime valandų turėjo lankyti naujagimius ir sergančius vaikus jai priskirtoje didžiulėje apylinkėje. Kartais eidavau drauge su mama, mačiau, kaip skurdžiai gyvena žmonės, įsiminiau beveik visuose namuose tvyrojusį šutintų bulvių – jovalo, verdamo kiaulėms, – kvapą.
Mes nuomojomės dviejų kambarių butą su virtuve medinėje mansardoje. Žodžio „mansarda“ nevartojome, sakėme „salkos“, raidę „l“ tardamos minkštai: „Viena aukšta medinis nams su salkom.“ Atvykus mane glumino vietinė tarmė. Mergaičių čia nevadino vaikais, sakydavo: „Jie tur dvi mergeles (tęsdami antrąją „e“) i vaiką.“ Tai reiškė: „Šeimoje auga dvi dukros ir vienas sūnus.“ Daiktavardžiams ir veiksmažodžiams nukąsdavo galūnes: ein, lip, bieg, suk, met, siedž arba vaikiuks, šuniuks, katiki, mergiki, buobiki, gatviki… Nuryti galūnes išmokau greitai, bet valgyti virtinius ar tarkuotų bulvių blynus su uogiene vietoj grietinės taip ir neįpratau. Trumpą akligatvį, atsišakojusį nuo pagrindinės gatvės, vadinome gatvike. Akligatvis rėmėsi į mokyklos, kurią lankėme, stadioną ir į šaudyklą, visi privalėjome mokytis šaudyti, kad apgintume socialistinę šalį nuo menamų agresorių. Užėjus sovietams, gatvė gavo Gegužės Pirmosios pavadinimą. Tai viso pasaulio darbo žmonių solidarumo šventė. Man patiko minėti Gegužės pirmąją, galėjome net dvi dienas žaisti be rūpesčių, mamai nereikėjo eiti į darbą, o mokykloje nevyko pamokos. Prie akligatvio šliejosi keturi nuosavi sklypai su gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais, penktas sklypas jungėsi taku. Visa šiuose kiemuose ir aplinkui tapo mūsų žaidimų aikštele. Penkiolika draugų, iš jų du vaikai, o kitos – mergelės, nuo ketverių iki trylikos metų: iš aplinkinių gatvių vaikų išsiskyrėme drąsa ir išradingumu. Žaisdamos „stovyklas“, gaminome tikrą maistą ir miegojome naktį tikroje palapinėje, statydamos „vaidinimus“, kūrėme kostiumus, kaukes ir dekoracijas. Rekvizitas būdavo antklodės, lovų užtiesalai (kapos), skalbinių virvės, segtukai ir kitokie apyvokos daiktai, kuriuos sutempdavome iš namų. Suaugusieji mielai rinkdavosi į mūsų improvizuotą teatro salę, pirkdavo bilietus, o po premjeros atšvęsdavo tarpusavyje.
Nors neturėjome nuosavo namo, kaip kitų gatvelės vaikų tėvai, socialinės nelygybės nepatyriau. Mama mokėjo parodyti grožį smulkmenose, sukurti jaukumą iš nieko, man pakako džiaugsmo, kuriuo dalinomės. Laikui bėgant užsimiršo sienų ir baldų apmušalų spalvos, užuolaidų raštai bute, kuriame gyvenome, drabužiai, kuriais puošė mus mama, bet pėdos įsiminė laiptus; lentos storos, dažai nusitrynę, pakopų viduryje tamsesnis takelis, lentos susidėvėjusios nuo mindžiojimo. Turėklas tvirtas, galėjau persisverti ir kaboti žemyn galva. Kai žaidžiant gatvelėje užsmaugdavo alkis, prieš akis išplaukdavo baltas virtuvinės spintelės siluetas. Užlėkdavau mediniais laiptais į antrą aukštą, atsiriekdavau pasičiupusi duonos ir, nespėjusi sukramtyti vieno kąsnio, skuosdavau žemyn pas drauges. Riekę laikydavau atkištoje rankoje, ištiesusi į priekį, saugodamasi nubarstyti nuo duonos cukrų. Laisvąja ranka grybštelėdavau paskubomis porą kartų už turėklo, basais kulnais slysdavau lyg akrobatė iš karto per tris pakopas – cirko vaidinimą statėme su gatvelės mergaitėmis taip pat, – dienos rodėsi saulėtos ir kupinos nuotykių, o azartas žaisti nepasotinamas.
– Duok pakąsti, duok pakąsti! – girdėdavau šaukiant, išbėgusi į gatvikę.
Nežinau, kodėl sakydavome „pakąsti“. Gal tai buvo naujadaras, kilęs iš žodžių „kąsti“ ir „pasidalinti“? Trys ar keturios burnos, dukart tiek spindinčių akių – kiek ten tos riekės, bet spazmas skrandyje atlėgdavo.
Nors mama pirko mums vasarines basutes ir sportinius batelius, laksčiau basa, man patiko pėdomis jausti žemę. Gatvelė suplūkta lyg molio asla, patvoriai prižėlę žolės; griūdavome į kvepiančius sostus, kai kojos nuo lakstymo ir šokinėjimo nebelaikydavo. Menu vakaro vėsą dienai besibaigiant, nuo medžių į žolę dunksinčius obuolius, medinį stulpą gatvelės pakraštyje su vieninteliu žiburiu, vos spindinčia elektros lempute, į šviesą sklendžiančius drugius. Girdžiu, kaip antrame aukšte atsidaro langas, mama persisveria ir šaukia į tamsą mūsų vardus. Ji žino, kad sėdime su seserimi čia pat, surėmusios nugaras į medinę tvorą, girdime jos kvietimą vakarienės. Kitų mergaičių mamos taip pat jau ne kartą ir ne du varstė langus, kažkam pavykdavo išsiderėti dar penkias ar dešimt minučių. Drauge žaidėme, maudėmės upėje, lankėme kino teatrą: bilietas į seansą kainavo trisdešimt penkias kapeikas, bet malonumas dalintis įspūdžiais, grįžtant iš kino peržiūros, buvo neįkainojamas.
O vyšnių skynimo talkos! Kaimynas, mano geriausios draugės Reginutės tėvas, prašydavo išskinti uogas medžių viršūnėse. Prisirišdavau virvele po kaklu metalinį bidonėlį (kanikę), įsliuogdavau į medį taip aukštai, kad viršūnė linguodavo drauge su manimi, – jaučiausi kaskadininkė, nors šio žodžio dar nežinojau. Varnėnai švilpt, švilpt pro galvą, jie vylėsi, kad viršūnės pasiekiamos tik jų snapams. Man tai kas, dar smagiau! Vyšnios sultingos, pernokusios, byra į delną vos prisilietus, net skinti nereikia: dedu spindinčią uogą į burną, kitą metu į bidonėlį, vieną į burną, kitą vėl į burną. O Užmiškių alyvinė obelis, po kuria vykdavo gatvelės vaikų ir mergelių kasdieniai sąskrydžiai! Ji ir pavėsį mums teikė karštą vasaros dieną, ir maitino, alyviniai obuoliai iki šiol spindi tų dienų džiaugsmu. Proletariška vaikystė Gegužės Pirmosios gatvėje kvepėjo obuoliais, blynais ir „Barbarisais“; tos dienos nebuvo nei skurdžios, nei alkanos, nors ryškiausiai įsikirto į atmintį tai, kuo galėjau pamaloninti gomurį.
