LiteratūraAtsiminimai
Vaikai ir mergelės iš Gegužės Pirmosios gatvės
„Ponai“, „ponios“, „panelės“ dingo iš oficialių dokumentų ir viešosios erdvės, kreipdavomės vieni į kitus žodžiais: „Jūs, drauge…“ Mokykliniuose vadovėliuose skaitėme prozos kūrinius ir eiles, žodis „ponai“ juose simbolizavo blogio jėgas. Per tvorą į sodą mūs pono žiūrėjo Vaikiukas išblyškęs, apdriskęs visai – Ir matė, kaip ponvaikiai puikūs žėrėjo, Kaip žaidė, kaip juokės visi jie linksmai.…
Kazimierinės
Kovo ketvirtoji – Kazimierinės – būriui senųjų Kauno dailininkų buvo neeilinė diena. Jie laikėsi jau nuo kažin kada nusistovėjusios tradicijos susirinkti į Žaliakalnyje, P. Višinskio gatvėje, iki šiol stovintį menininkų namą ir šiltai pasveikinti bičiulį Kazį Šimonį. Ta proga ponia Teodora visuomet suruošdavo kuklias vaišes, kokios buvo įmanomos tais nykiais pokarinio dešimtmečio nepriteklių metais. Jose nieko stipresnio, išskyrus šventinio sovietinio…
Raštelis
– Ar suprantate, kas jums bus, kai paaiškės, kad sakote netiesą?! Laukite prie telefono kabinos, pareigūnas palydės į mano kabinetą, – išgirdau telefono ragelyje grėsmingą nurodymą. Sekundę abejojau, ar esu tas pats žmogus, kuris prieš dvylika valandų įsėdo į traukinį, vykstantį į Maskvą, ar žinau savo vardą, pavardę ir adresą. Prisiminiau kurso draugo perspėjimą: – Tokius pastatus geriau apeik…
Apie šokiams prieš pusę amžiaus trukdžiusius lietų ir Mėnulį
Buvo 1969 metų liepos 20 dienos vakaras. Netikėtai šokio viduryje muzika nutilo, ir iš aparatinės anuometis diskžokėjas pasveikino visus su nuostabiu žmonijos pasiekimu – kaip tik dabar amerikiečiai nusileido Mėnulyje…
Varnas varnui akies nekirs
Stoties laukiamoji salė buvo sausakimša, žmonės sėdėjo ant palangių ir grindų. Vieni laukė traukinio, kiti ieškojo prieglobsčio nakčiai, dar kiti žvalgėsi, ką nugvelbti. Milicininkai vaikščiojo tarp krėslų, purtė miegančius už pečių, ragino saugoti savo lagaminus ir ryšulius nuo vagių. Nors bagažo neturėjau, mane išbudino taip pat. – Nemiegokite! – paprašė įsakmiai. Perštėjo gerklę, krėtė drebulys, laikrodis rodė antrą valandą…
Atvažiavau
Ekscelencija
Pačiais baisiausiais Stalino metais, ieškodamas duonos ir siekdamas užbaigti paskutinę gimnazijos klasę, atsidūriau Panevėžyje. Vieną žvarbų sausio sekmadienį stovėjau žmonių pilnoje katedroje, šoninėje navoje prie pilioriaus, ir klausiau sumos. Ten, rinkdamas bažnyčiai aukas, mane ir pastebėjo buvęs Kupiškio gimnazijos kapelionas, pogrindžio ateitininkų dvasios vadas Vaclovas Kartočius. Tragiškasis pokaris žmones lyg džiūstančius lapus blaškė po visas pasvietes ir nuo paskutinio…
Atvaizdas ir panašumas
Mama niekada nepasakojo apie savo vestuves, aš nemačiau nė vienos tėvų vestuvinės nuotraukos. Manau, jie nenusifotografavo ta proga. Kartą paklausiau apie santuoką: „Gyvenome netoliese, lankėme šokius, susituokėme…“, ir viskas. Nei romantiškos draugystės istorijos, nei svajonių ar lūkesčių. Mane stebino, netgi glumino ši mamos atminties duobė, studijas prisimindavo su menkiausiomis smulkmenomis. Mačiau datas ant nuotraukų – „1944 metai“, net karas…
Kryžius ir erškėčių vainikas
Vieną šviesią 1985 metų pavasario pavakarę ėjau iš Kauno geležinkelio stoties ir čia pat, ties „Planetos“ kino teatru, pamačiau dailininką Liudą Truikį. Matyt, ir jis tuo pačiu traukiniu grįžo iš Vilniaus, kur buvo gavęs darbo – kurti dekoracijas Operos ir baleto teatre. Maestro neskubiai, pamažu, kartais nevalingai susvyruodamas senatviškai netvirtomis kojomis pėdino savo namų pusėn. Liesas, akiniuotas, su juodais…
Kraitis
Studijuoti išvažiavau septyniolikos metų, pašalinta iš aukštosios mokyklos neturėjau jokių atsarginių variantų, nebrandinau svajonių, nepuoselėjau planų. „Baigsi aukštąją – išeisi į žmones“, – sakė mama. Mūsų giminės moterys buvo pavyzdingos darbštuolės, veikloje skandinusios nerimą dėl savo ir vaikų ateities. Nepriklausomas charakterio būdas skatino užsibrėžtų tikslų siekti nesitikint paramos iš šalies. „Pasikliauk savimi!“– štai šūkis, kurį privalėjau iškalti granito plytoje…
