Antraštė
Išlipau iš traukinio nepažįstamo miesto stotyje, lagaminą palikau automatinėje bagažo saugojimo kameroje. Nesutikau žmogaus ar bent šuns – jokios gyvos būtybės, – pagalvojau: „Taip jaučiasi užkariautojai.“ Ėjau viena plačios gatvės viduriu, iš kairės ir dešinės rikiavosi žydinčių kaštonų kolonos. Dienai brėkštant nesupratau, ar šviesa mano akivaizdoje kūrė visa, ką mačiau, ar vaizdas radosi todėl, kad žiūrėjau; gatvė vėrėsi prieš akis kaip miražas, kaip didelė dekoracija, užlieta minkšto ir švelnaus švytėjimo, mačiau, kaip nespėjęs nukristi ant asfalto ore tirpo mano šešėlis. O virš kalvos, ten, kur prospektas rėmėsi į horizontą, plaukė žaižaruojantis debesis, girdėjau keistą šnarėjimą. Po sekundės už spindinčios ir šlamančios purslų sienos subolavo vandenvežės cisternos siluetas. Pamojau vairuotojui, jis atsakė trumpu signalu; dvi savaites laikėsi neįprastas tokiu metų laiku karštis, per visą gatvės plotį nuo sudrėkusio asfalto kilo garas.
Sumokėjau už kambarį nepaklaususi viešbučio pavadinimo, nepastebėjau jokio užrašo ant namo fasado. Penki natūralaus dydžio bronziniai žirgai prašieptais dantimis stojo piestu virš trijų aukštų pastato frontono – užsižiūrėjau. Papusryčiavusi grįžau į stotį lagamino. Taksistas, nesulaukęs nurodymo, kur vežti mane ir bagažą, nustebęs atsisuko: varčiau rankoje išsinuomoto kambario raktą su pritvirtintu mediniu bumbulu, jame buvo išpjautas numeris ir lotyniškomis raidėmis žodis LIUKS.
– Penki arkliai ant stogo, – paaiškinau taksistui, vyras pritardamas linktelėjo galva.
Erdvi fojė ir platūs marmuriniai laiptai buvo užkloti minkštu kilimu. Mėgavausi komfortu ir vienatve – neapsakomas jausmas, nupirktas už pinigus. Nors užrašas virš administratoriaus stalo draudė išsinešti raktą, draudimo nepaisiau. Raktas priminė man, kad visa, ką regiu, vyksta apčiuopiamoje realybėje, kaip apčiuopiama šalta geležėlė kišenėje.
Kepurės nuo saulės pasirodė brangios ir negražios. Universalinės parduotuvės skyriuje „Prekės naujagimiams“ nusipirkau skiautę dailiai atsiūto kartūno; jaučiausi naujai gimusi ir be vystyklo ant galvos, bet turėjau gelbėtis nuo karščio. Knygyne žemėlapius pirkau tik su mėlynomis vandens dėmėmis, stengiausi atsirinkti tuos, kurie į vakarus nuo Uralo. Didžiulį Eurazijos žemėlapį patiesiau ant grindų šalia lovos, kad matyčiau atstumą nuo mane sudominusio miesto iki vietos, kurioje tuo metu buvau apsistojusi. Atstumą iki Simferopolio žemėlapyje galėjau uždengti plaštaka, po ja tilpo visas Krasnodaro kraštas su Azovo jūra, Novorosijsku ir Kerče.
Krymą pasirinkau dėl Grino. Viename iš bukletų perskaičiau, kad rašytojas Aleksandras Grinevskis (literatūrinis pseudonimas Grinas) Feodosijoje sukūrė romaną „Bėgančioji bangomis“. Pavadinimas palietė širdį, jaučiau paslaptingą ryšį su vaizdiniu, kuris radosi ištarus beguščiaja po volnam. Grinas – rašytojas neoromantikas, Krymą įsimylėjęs valkata, svetimas laikmečiui, kai rašė, atstumtas ir nesuprastas šalyje, kurioje gimė (rašytojo tėvas už dalyvavimą 1863 metų sukilime buvo visam gyvenimui ištremtas iš Vilniaus gubernijos į Rusijos gilumą), sukūręs vizijų šalį, gyvenęs savo herojų viltimis: „Tegul per visą kūrybinę biografiją niekas nenorėjo pastebėti manęs, gyvo žmogaus, nes buvau nešiuolaikiškas, nelaižiau realybei padų – jokiai realybei ir niekuomet – ko esu vertas, žinau tik aš pats.“
Skaičiau šio autoriaus kūrinius lietuvių kalba, prisiminiau apysaką „Raudonos burės“ – tarsi keršydamas visiems pragmatikams, rašytojas pasiuntė į skurdų ir nuošalų pajūrio kaimelį brigantiną spindinčiomis raudonomis burėmis – vaikiškų mergaitės Asol lūkesčių išsipildymą.
Pasirinkimą keliauti į Krymą lėmė antraštė „Bėgančioji bangomis“. Romaną originalo kalba perskaičiau tik po daugelio metų. Grinas sukūrė dvi paralelines tikroves, leido pagrindiniam veikėjui balansuoti tarp jų, parodė šių pastangų trapumą. Kituose žemėlapiuose neradau nieko atpažįstamo, todėl išvažiuodama iš miesto išmečiau juos į šiukšlių dėžę geležinkelio stoties perone.
